Kategorijos

Anachronizmas

Anachronizmas (gr. anachronismós – anachronizmas) – klaidingas arba sąlygiškas vienos epochos įvykių, bruožų pritaikymas kalbant apie kitą. Anachronizmu taip pat vadinamas žodžio ar posakio vartojimas nesilaikant leksinių, frazeologinių ir kt. kalbos normų, būdingų konkrečiai epochai.

Anafora

Anafora (gr. anaphorá – žodžio kartojimas) – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pradžioje.

Anagrama

Anagrama (gr. ana – per + gramma – raidė; gr. anagraphein = perrašyti) – žodžio raidžių ar skiemenų sukeitimas, kai yra sudaromas kitas žodis arba prasminga frazė. Anksčiau anagramos buvo kuriamos įvairių žodžio raidžių variacijų pagalba, dabar IT pagalba yra sukurti specialūs raidžių generatoriai, ir iš jų galimų sudaryti prasmingus žodžius.

Anapestas

Anapestas (gr. apápaistos – atloštas, atgręžtas):

1. Antikinės eilėdaros triskiemenė keturių morų pėda, kurios du pirmi skiemenys trumpi, o trečias ilgas (IIA).
2. Silabotoninės eilėdaros triskiemenė pėda, kurios du pirmi skiemenys nekirčiuoti, o trečias kirčiuotas (IIA).

Anekdotas

Anekdotas – trumpas pasakojimas, dažnai komiškas. Anekdotai būna dviejų rūšių:

  • biografiniai ar istoriniai trumpi pasakojimai apie garsius asmenis ar įvykius, nebūtinai komiški.
  • trumpas, komiškas pasakojimas, turintis staigią, efektyvią, dažnai netikėtą pabaigą. Jis gali būti visiškai pramanytas, kur veiksmas gali vykti tiek realioje tiek istorinėje aplinkoje, tiek pramanytoje abstrakčioje.

Anekdotai dažnai pasakojami apie žymias asmenybes, pašiepiami realūs jų charakteriai ar veiksmai bei suteikiami jiems nebūdingi neigiami bruožai. Daugelyje šalių egzistuoja anekdotai, pašiepiantys jų tautines mažumas bei kaimynines šalis ir tautas.

Anekdotams artimų siužetų esama beveik visuose pasakojamosios tautosakos žanruose. Dažnai anekdotas baigiamas tiesioginės kalbos replika. Daugelis jų artimi mažiesiems literatūros žanrams (pvz., minklėms, nesusikalbėjimams). Jų tekstai paprastai įrėminami papildomais komentarais.

Antologija

Antologija (gr. anthos = gėlė, legein = skaityti, rinkti, kalbėti) – skirtingų autorių (paprastai to paties regiono, laikotarpio) tekstų arba tam tikros temos literatūros, muzikos arba vaizdinių kūrinių rinkinys. Specifinė antologijos forma yra skaitinių knyga.

Antonomazija

Antonomazija – tropas, kai tikrinis vardas vartojamas vietoj bendrinio ir atvirkščiai.

Anykščiai

Anykščiai – Antano Baranausko ir Antano Vienuolio memorialinio muziejaus leidinys, einantis kas pusmetį Anykščiuose.

Pradėtas leisti 1991 m. Redaktorius Vygandas Račkaitis. Šiame leidinyje yra skelbiama šio krašto dabarties ir praeities rašytojų bei kultūros veikėjų atsiminimai, grožinė kūryba, kultūros ir literatūros istorikų tyrinėjimai, kritikų straipsniai, iliustracinė medžiaga.

Anykščių šilelis

A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. [Daugiau...]

Apie Donelaitį ir Rėzą

1823m. Vilniuje buvo išleistas A.Mickevičiaus Poezijos antrasis tomas , kuriame pirmą kartą paskelbta jo poema Gražina. Poemoje vaizduodamas lietuvių kovas su kryžiuočiais, A.Mickevičius pavartojo lietuvių posakį Kvailas kaip vokietis ir išnašoje nurodė šaltinius, iš kurių tą posakį paėmė. Be A.Kotzebue istorijos ir S.B.Lindės žodyno, A.Mickevičius nurodo ir L.Rėzos 1818m. Karaliaučiuje išleistus K.Donelaičio Metus, palankiai atsiliepia apie Rėzos darbus ir itin pagiria Donelaičio kūrinį – jo turinį ir išraišką. Kadangi Metai buvo išleisti dviem (lietuvių ir vokiečių) kalbomis, A.Mickevičius, gerai nemokėdamas lietuviškai, greičiausiai skaitė vokišką kūrinio vertimą.

Apologija

Apologija (gr. apología – gynimosi kalba) – poleminis ir dažnai autobiografinis literatūros kūrinys, kuriuo jo autorius gina kokias nors pažiūras, tikėjimą ar literatūros kūrinį.

Apoteozė

Apoteozė (gr. apothéōsis – sudievinimas):

1. Iškilmingas asmens ar įvykio išaukštinimas. Terminas atsirado senojoje Graikijoje ir iš pradžių reiškė protėvių ar herojų sudievinimą, perėjusį į religines apeigas.
2. Dramos patetinė kulminacija, dažnai masinė scena kūrinio pabaigoje.

Aprašymas

Aprašymas – tai pasakojimo forma: asmenų, daiktų, gamtos, interjero arba aplinkos vaizdavimas. Aprašymo, kaip meninės vaizdavimo priemonės, reikšmė priklauso nuo kūrinio žanro, epochos, autoriaus tikslų, tačiau labiausiai jis buvo išplėtotas realistinėje prozoje (apysakoje, romane), reikalavusioje iš autoriaus tiksliai atskleisti tiek herojaus charakterį, tiek socialinę aplinką, kurioje jis gyvena.

Apsakymas

Apsakymas – mažoji epinė forma, glausto pasakojimo laiko ir nedidelės erdvės kūrinys, telkiantis dėmesį į vieną įvykį su nedaugeliu veikėjų, tačiau sukuriantis gyvenimo visumos ir apibendrinimo įspūdį.

Apybraiža

Apybraiža – žurnalistikos kūrinys, kuriame dokumentiškai tiksliai ir kartu vaizdžiai pasakojama apie konkrečių žmonių poelgius ir charakterius (portretinė apybraiža), taip pat atspindimi žmonių grupės ar bendruomenės tarpusavio santykiai. Tokiuose rašiniuose dažniausiai nurodomos tikros pavardės, tikslūs vietovardžiai, griežtai laikomasi dokumentinio tikrovės atspindėjimo metodo. Labai riboto masto išmonė naudojama tik hipotetiškai atkuriant veikiančiųjų asmenų dialogus, monologus bei tarsi rekonstruojant kai kurias, dažniausiai išnykusias aplinkos detales.



Puslapis 2 iš 41234