Kategorijos

Echo

Echo (gr. ēcho – aidas, atgarsis) – artificiozinės literatūros rūšis, eiliuotas kūrinys su vidiniais rimais kiekvienoje arba kas antroje eilutėje, sukomponuotas kaip dialogas tarp kokio nors veikiančiojo asmens (svetimšalio, praeivio) ir nimfos Echo (anot antikinio mito, Junonos prakeikta, ji nebegalėjusi nei pirmoji prabilti, nei nutylėti, kai kalba kas nors kitas).

Egzistencializmas

Egzistencializmas (iš lot. existensia – egzistavimas, buvimas) – XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. [Daugiau...]

Eilėdara

Eilėdara – eiliuotos kalbos garsinė sandara.

Eiliuota kalba nuo prozos kalbos skiriasi savotišku ritmu ir intonacija. Eiliuotos kalbos pagrindas yra metras – dėsningas kurio nors kalbos vieneto ar garsinio elemento (skiemenų ištarimo trukmės, jų skaičiaus, kirčio, intonacijos) kartojimasis. Pagal metro pobūdį skiriamos tokios eilėdaros sistemos: 1) metrinė, 2) antikinė, 3) aliteracinė, 4) sintaksinė–intonacinė, 5) silabinė, 6) alternacinė, 7) silabotoninė, 8 ) sinkopis, 9) toninė, 10) verlibras. Visos sistemos skirstomos į dvi pagrindines grupes – kvantitatyvinę (kiekybinę) ir kvalitatyvinę (kokybinę) eilėdarą. Kvantitatyvinė (tokia yra metrinė, antikinė) eilėdara pagrįsta ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitos sureguliavimu, kvalitatyvinė (silabotoninė, sinkopis, toninė) – žodžių kirčio dėsningu pasikartojimu arba kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų sureguliavimu.

Eilėraštis

Eilėraštis – nedidelės apimties eiliuotas kūrinys. Eilėraštis yra sukuriamas pagal vienokią ar kitokia eilėdaros sistemą. Pagal turinį ir struktūra galima išskirti šias eilėraščių rūšis: odė, elegija, baladė ir t.t.

Dažniausiai eilėraščiai yra rimuoti ir tai jiems suteikia skambesio, tačiau kai kurios eilėraščių rūšys nerimuotos kaip antai haiku.

Eilėtyra

Eilėtyra – literatūrologijos šaka, tirianti eilėdarą. Lietuviška eilėdara daugiausia yra tyrinėta metriniu ir ritminiu aspektu, be to, ištirti kai kurie fonikos, rimikos, melodikos, eilėdaros stilistinės reikšmės, komparatyvistinės eilėtyros klausimai.

Eklogė

Eklogė (gr. eklogē – atranka) – literatūros žanras, epinių ir draminių elementų turintis eilėraštis apie laimingą kaimo žmonių gyvenimą gamtos prieglobstyje.

Dažnai tapatinama su bukolika, kartais laikoma bukolikos porūšiu. Terminas atsirado Romoje, kur eklogėmis buvo vadinami pavieniai Vergilijaus „Bukolikų“ eilėraščiai. Kaip savarankiškas žanras egzistavo Renesanso laikais. Ekloges rašė Dantė, Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas.

Ekspresionizmas

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme, iš expression ‘išreiškimas, išraiškingumas, išraiška’) – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

Elegija

Elegija (gr. elegeia < elegos – rauda) – lyrikos žanras, antikos poezijos kūrinys ir iš jo susiformavęs vėlesnių laikų eilėraštis, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaikos; elegijai būdingas poetinis intymumas, švelnumas ir asmeninio gyvenimo atskleidimas.

Elogijas

Elogijas (lot. elogium – glaustas posakis, antkapio užrašas) – tai parapoetinė literatūros forma, išsivysčiusi iš viduramžiškos epitafijos – antikinės retorikos ir krikščioniškosios moralistikos junginio. Itin gerai atitiko Baroko literatūros estetikos principus: šiuo laikotarpiu ji buvo suvokiama kaip tam tikras ritminės prozos kūrinys (nebūtinai epitafija), skirtas pašlovinti kokiam nors asmeniui, objektui ar idėjai, prisodrintas įvairiausių retorinių figūrų, rafinuotų konceptų, hiperbolių, žodžių žaismo.

Emblema

Emblema (gr. émblēma – skiepas, intarpas, mozaika) – tai mišri literatūros ir vaizduojamojo meno forma, kūrinys, sudarytas iš paveikslėlio, vadinamo ikona (gr. eikon – atvaizdas; lotyniški atitikmenys – imago, pictura) ir glaustos inskripcijos, vadinamos lema. Ikonoje vaizduojamas simbolinę, alegorinę prasmę turintis objektas, figūra ar figūrų kompozicija, lema nurodo autoriaus pageidaujamą interpretaciją.

Enigma

Enigma (gr. aínigma – mįslė, užuomina) – tai Renesanso ir Baroko literatūros forma, tam tikra literatūrinė mįslė, dažniausiai eiliuotas tekstas, kuriame aprašomas, bet neįvardinamas koks nors objektas. Skiriamos kelios enigmos rūšys: paprastoji (aptarta aukščiau), grifas, logogrifas.

Epas

Epas − plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių laikų žygius, priklausantis epikos rūšiai. Epas iš principo yra praeities laikų žanras. Jis gali būti mitologinis arba herojinis. Neretai ir mitologinio ir herojinio epo bruožai būna susipynę.

Epifora

Epifora (gr. epiphorá – priedas, sakinio pabaiga, kartojimas) – tai stilistinė figūra, to paties arba panašiai skambančio žodžio ar kelių žodžių akcentuotas kartojimas gretimų sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių pabaigoje.

Epigrafas

Epigrafas (gr. epigraphe – užrašas) – tai žinomo literatūros veikalo, liaudies dainos ar pasakos citata, įrašyta kūrinio ar jo dalies pradžioje, naudojama kaip atramos taškas vaizdų plėtotei, pasakojimo toną ženklinantis kamertonas, pagrindinę idėją reziumuojanti išvada. Vakarų Europoje epigrafai paplito XV a.

Epigrama

Epigrama (gr. epígramma – įrašas) – tai trumpiausia poetinė forma, atsiradusi VII–VI a. pr. Kr. Graikijoje iš eiliuotų įrašų antkapiuose, pastatuose, induose. Epigrama yra dvinarės struktūros: pirmose eilutėse apibrėžiama objekto (įvykio, asmenybės, literatūros kūrinio) kontūrai, o paskutinės eilutės aštriu sąmojumi viską apverčia ir nuvertina.



Puslapis 1 iš 212