Laimė nutekėjimo

Žemaitė yra lietuvių prozos klasikė. Jos kūryba – lietuvių realistinės prozos pradžia. Iki Žemaitės, lietuvių literatūroje vyravo poezija, negausius prozos puslapius užpildė didaktiniai rašiniai.
Žemaitės apsakymuose atsispindi Lietuvos valstiečių gyvenimas, jų buitis, papročiai, šeimos gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai. Tai tikra XIXa. pabaigos – XXa. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimo enciklopedija. Apsakymuose Žemaitė lietė reikšmingas to meto visuomenės problemas: pobaudžiavinio kaimo buitinį, kultūrinį atsilikimą, nacionalinę priespaudą, kartu atsiskleisdama paprastuose žmonėse slypinčią didelę dvasinę energiją, skatinančią kurti geresnį, šviesesnį gyvenimą. Žemaitė rado savitą vaizdavimo sritį. Visuomenės negeroves, prieštaravimus rašytoja atskleidė kaip šeimoje vykstančią žmogaus dramą.
Ciklo “Laimė nutekėjimo” apsakymai užima reikšmingiausią vietą Žemaitės kūryboje. Vaizduodama vedybas, šeimą ir moters likimą šeimoje, ji atskleidė esminius to meto tikrovės reiškinius. Ciklą sudaro šeši apsakymai. Vienuose iš jų pasakojama apie nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą (“Marti”, “Petras Kurmelis”, “Topylis”, “Neturėjo geros motinos”), kituose parodomas laimingas šeimos gyvenimas (“Sutkai”, “Sučiuptas velnias”).
Žemaitė ne paprasta tikrovės aprašinėtoja, o nuovoki menininkė, talentinga pasakotoja. Jos apsakymuose plačiai vaizduojama veikėjų aplinka ir kasdienybė. Kūrinių žavesį nulemia turtinga ir vaizdinga kalba, gyvi, ryškūs, nepakartojami veikėjų paveikslai. Žemaitė lietuvių prozoje pradėjo objektyvaus pasakojimo tradiciją, kuri gyva ir mūsų dienomis.