Kategorijos

Paradoksas

Paradoksas (gr. parádoxos – netikėtas) – tai stulbinantis kūrinys, priešingas paplitusiems įsitikinimams, suplakantis į viena tai, kas akivaizdu, su tuo, kas prieštarauja sveikam protui. Prozos, poezijos, dramos stilistinė priemonė, gimininga aforizmui.

Paralelizmas

Paralelizmas (gr. parallēlos – lygiagretus) – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant, panašios sintaksinės sandaros sakinių išdėstymas gretimose teksto dalyse.

Parodija

Parodija (gr. parōdía – burleska, parodija, pajuokiamas kūrinys) – priešpriešos tekstai, atsiradę Graikijoje V a. pr. Kr., imituojantys svetimą balsą, jausenos būdą, stilistiką skirtingos pasaulėjautos pagrindu ir tuo būdu karikatūriškai deformuojantys imituojamą objektą.

Pasrodija yra vienintelė literatūrinė forma, kur iškart girdimi du autoriai. Priešingos mąstymo kryptys, kontrastiška intonacijų dermė, daugiabalsiškumo įtampa lemia jos meninį efektą.

Pasaka

Pasaka – epinio žanro, trumpas, fantastinis, pamokantis, nesudėtingo turinio kūrinys su beveik visada gera pabaiga. Šiam žanrui būdingi stebuklai, pasivertimai, pasakiški daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Pasakose ypatingai atskiriami teigiami ir neigiami kūrinio veikėjai. Pasakose apstu personifikacijų, magiškų skaičių.

Pasakėčia

Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, alegorinės formos, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį.

Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime daugiausiai vaizduojami gyvūnai arba augalai, daiktai, žmonės – tam tikros moralinių ar socialinių savybių kaukės. Pasakojimo turinys – alegorinis. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais – ir pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakojamosios dalies. Neretai moralas būna pateikiamas patarle.

Pasakojimas

Pasakojimas – tautosakos žanras, priklausantis sakmių rūšiai; siužetiniai ar nesiužetiniai kūrinėliai, kuriuose vaizduojami atmintini ar keisti praeities įvykiai, žymūs ar gyvenimo būdu išsiskiriantys žmonės. Pasakojimai laikomi tikroviškais kūriniais, dažnai juose minimi konkretūs įvykio dalyviai bei liudytojai, nurodoma konkreti vieta.

Patarlė

Patarlė – pastovus vaizdingas apibendrinamojo pobūdžio posakis, kuris gyvuoja tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama. Jos sudaro sintaksiniu atžvilgiu baigtą sakinį (pvz.: „Obuolys nuo obels netoli rieda“).

Pavasario balsai

“Pavasario balsuose”, pirmą kartą išleistuose 1895m., atsispindi praeities buitis ir laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. Maironis lyrikoje laikėsi klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. [Daugiau...]

Pėdsakai

Pėdsakai – kultūros, literatūros ir visuomenės žurnalas, leistas 1946–1947 metais Fuldoje (Vokietija). Redagavo Stasius Būdavas. Išėjo 3 numeriai.

Per pasaulį keliauja žmogus

Lietuvių literatūros klasiko, vieno pačių iškiliausių poetų B.Brazdžionio kūrybos rinktinėjė Per pasaulį keliauja žmogus pateikiami geriausieji, charakteringiausieji autoriui turinio ar formos atžvilgiu Nepriklausomoje Lietuvoje parašyti eilėraščiai. Šie eilėraščiai atliko tokį pat nacionalinio pasipriešinimo vaidmenį, koks XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje buvo atitekęs Maironio “Pavasario balsams”. Nepaisant draudimų, B.Brazdžionio kūryba buvo skaitoma ir mėgiama. [Daugiau...]

Pergalė

Pergalė – Lietuvos rašytojų sąjungos mėnesinis literatūros, meno, kritikos ir publicistikos žurnalas, leistas 1942-1990 m. Ėjo Balachnoje (Nižnij Novgorodo sritis) kaip Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ literatūrinis priedas; išėjo 2 numeriai. 1943-1944 m. – LTSR rašytojų sąjungos almanachas; išėjo 2 knygos. Nuo 1945 m. buvo leidžiamas Vilniuje. Nuo 1991 m. vietoje „Pergalės“ leidžiamas žurnalas „Metai“. Skelbė grožinės literatūros kūrinius, literatūros, dailės, muzikos, teatro kritikos, publicistikos straipsnius, spausdino dailės kūrinių reprodukcijas, kultūrinio gyvenimo kroniką.

Perifrazė

Perifrazė (gr. períphrasis – kalbėjimas užuolanka) – aprašomasis tiesioginio, tikrojo pavadinimo nusakymas, pvz.: būrų dainius (Kristijonas Donelaitis), Lietuvos upių tėvas (Nemunas).

Personifikacija

Personifikacija arba įasmeninimas (lot. persona – asmuo + facio – darau) – metaforos rūšis – daiktų, gyvosios arba negyvosios gamtos reiškinių, abstrakčių sąvokų sudvasinimas, sužmoginimas.

Piramidė

Piramidė – figūrinis tekstas, grafiškai išdėstytas piramidės pavidalu, laikytinas elogijo rūšimi. Humanistinėje Europos kultūroje piramidė buvo populiarus nemirtingumo, amžino atminimo simbolis, tad ir literatūrinės piramidės paprastai buvo kuriamos pažymėti nuveiktiems reikšmingiems darbams, svarbiems žmogaus gyvenimo tarpsniams arba kaip epitafijų analogai.

Pjesė

Pjesė – draminis literatūros kūrinys, paprastai klasikinio stiliaus, sukurtas pastatyti teatre. Pjesės tekstas būna užrašytas kaip veikėjų dialogai ar monologai, jis skirtas vaidinti, o ne skaityti. Pjesės gali būti skaitomos kaip paprastas grožinis kūrinys, bet jos skaitomos sunkiau už normalų grožinės literatūros tekstą.