|
||||||
|
Pjūvis – literatūros žurnalas, leistas 1929–1930 metais Kaune. Pasirodė 3 numeriai. Redaktorius ir leidėjas Petras Juodelis. Pjūvyje buvo formuluojama literatūros raidos estetinė perspektyva, literatūros istorijoje įvardyta kaip 3–4-ojo dešimtmečio neoromantizmo vėlyvoji banga. Plagiatas (lot. plagiatus – apiplėšimas, svetimo pasisavinimas) – svetimo kūrinio, jo motyvų, atskirų skyrių ar pastraipų pasisavinimas ir platinimas savo vardu. V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. “Po ūkanotu nežinios dangum” – tai pilnas V.Mačernio kūrybos rinkinys. Pateikiami visi poeto eiliuoti tekstai, taip pat eilėraščiai neskelbti atskiruose rinkiniuose, visi jo prozos, kritikos kūriniai, poetiniai vertimai, dienoraščio įrašai, taip pat visi žinomi laiškai. [Daugiau…] Poema (gr. poíēma – darbas, kūrinys, poema) – tai poezijos žanras – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys, pagrįstas vienos idėjos sutelkta pergyvenimų grandine. Poema neturi vieningos klasifikacijos: pagal turinį gali būti didaktinė, filosofinė, pagal artimumą atskiroms literatūros rūšims bei žanrams – epinė, lyrinė, draminė, humoristinė, satyrinė, epigraminė, baladinė, folklorinė, publicistinė, pagal priklausomybę literatūros srovėms – romantinė, realistinė, simbolistinė. Dominavusi klasicizmo epochoje kaip svarbiausias žanras, XIX a. vid. neteko savarankiškos raidos, ėmė priklausyti savo struktūra nuo bendrųjų literatūros srovių, poezijos motyvų ir stiliaus.
Poetinė drama – tai draminio veiksmo veikalas, jungiantis poetinės kalbos stilistiką su teatrine forma, neretai skiriamas tik skaitymui. Poezija – grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas. Poezijos kūriniai – eilės. Jos kuriamos pasitelkiant įvairias stilistines kalbos priemones (metaforos, simbolika, ironija, palyginimai ir kt.), kalbos skambesį (asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas), išreiškiant jausmus bei išgyvenimus. Šios priemonės išplečia ar pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; dažnai tas pats poezijos kūrinys gali būti interpretuojamas keliais skirtingais būdais. Poezijos pavasaris – nuo 1965 metų kasmet vykstantis tarptautinis poezijos festivalis, kurį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Jame savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai. Poliptotas (gr. polýptōton – kas sudėtas iš daugelio linksnių) – tai retorikos terminas, reiškiantis figūrą, pagrįstą to paties žodžio kartojimu tekste įvairiomis gramatinėmis formomis. Pornografinė literatūra (gr. pórnē– kekšė + gráphein – rašyti) – tai literatūros rūšis, kuriama kaip erotinių instinktų dirgiklis. Pornografinės literatūros turinys bei ribos keičiasi kartu su visuomenės moralinėmis normomis. XVIII a. pornografine literatūra buvo vadinami literatūriniai tekstai, vaizduojantys prostitučių gyvenimą. S. Freudo teorija ir „seksualinė revoliucija“ panaikino daugelį moralinių tabu, kuriais buvo paženklinta sekso sfera kultūroje. XX a. išplėtota masinė pornografinės literatūros subkultūra – specialūs filmai, striptizas, iliustruoti žurnalai homoseksualistams ir lesbietėms. Posmas (strofa) – pagrindinis eiliuotos kalbos vienetų – eilučių – derinys, pasižymintis intonacine vienove ir sistemiškai pasikartojantis kūrinyje. Postmodernizmas – sunkiai apibrėžiamas terminas, tačiau gali būti nusakomas kaip tam tikrų kritinių, retorinių, strateginių nuostatų visuma, asocijuojama su skirtingumo, pasikartojimo, simuliakro, hiper – realybės koncepcijomis, destabilizuojančiomis kitas – būvio, identiteto, istorinio progreso, episteminio tikrumo, vienareikšmiškumo idėjas. Postmodernizmo idėjos pasireiškė filosofijoje, mene, literatūroje, architektūroje, dizaine, istorijos interpretavime ir bendrai kultūroje nuo XX a. pabaigos. Potekstė – nuvokiama literatūros kūrinio teksto arba šnekamosios kalbos prasmė, kuri papildo ir praplečia tiesioginę reikšmę, neretai jai prieštarauja. Teatre (dažnai ir šnekamojoje kalboje) potekstė perteikiama gestais, mimika, intonacijų kaita, pauzėmis, mizanscenų pobūdžiu. Pradai ir žygiai – literatūros, meno kritikos žurnalas, leistas 1926-1927 m. Kaune. Leido ir redagavo Faustas Kirša. Ėjo kartą per mėnesį, nuo 1927 m. – kartą per ketvirtį. Išėjo 12 numerių. Svarstė kultūros, meno, literatūros problemas, spausdino lietuvių rašytojų kūrybos studijas, grožinės literatūros kūrinius. Pradalgė – literatūros metraštis, ėjęs 1964-1980 m. Londone. Išėjo 10 knygų. Redaktorius Kazys Barėnas. Metraštis sutelkė daugelį egzodo rašytojų. Turėjo poezijos, prozos, dramaturgijos, memuaristikos ir kritikos bei istoriografijos skyrius.
Pradalgės – iliustruotas trimėnesinis poezijos laikraštis, leistas 1934-1935 m. Kaune. Leido ir redagavo Bernardas Brazdžionis. Išėjo 4 numeriai. Spausdino poeziją kritikos straipsnius, recenzijas, apžvalgas. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
