Ritmika (gr. rhythmós – laikas, derinys, tvarka, sudėtis) – tai ritmo ypatybių visuma.
|
||||||
|
Romanas (pranc. roman, angl. novel) – epo žanras, pasakojamasis didelės apimties, laisvos sandaros kūrinys. Romanas įprasmina pasaulį kaip žmogiškų kontaktų tinklą, kuris niekad neišyra ir nesibaigia, nes nesibaigia ir žmonių bendravimas. Bendriausia prasme romanas yra privataus gyvenimo epas. Tai labiausiai besikeičianti pasakojimo forma. Romanas – sintetinis žanras: jame susilydo daugelio literatūros žanrų ypatybės. Skiriamos dvi stambios romanų grupės: tradicinis romanas ir modernusis romanas. Romansas (isp. romance) – lyrikos žanras, jausmingas dainuojamasis eilėraštis, išreiškiantis trumpalaikes nuotaikas, meilės išgyvenimus. Paprastai dainuojami solo, pritariant gitara, armonika arba kitu muzikos instrumentu. Atsirado Ispanijoje, vėliau paplito daugelyje šalių. Ypač populiarus buvo Rusijoje. Lietuvoje romansai pradėti kurti XX a. I pusėje. Svarbiausi romansų motyvai – kitam ar kitai atiduota širdis, pradingusi meilė, ryžtas amžinai mylėti, mirties su mylimuoju pasirinkimas. Romansas iš esmės melodramiškas, juo siekiama sugraudinti, sujaudinti. Romantizmas – XVIII a. pab.–XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis. Romantizmas pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. [Daugiau…]
Rubajatas – tai Artimųjų ir Vidurinių Rytų tautų (arabų, persų, turkų) poezijoje – ketureilė strofa, rimuojama vienu arba dviem rimais (AAAA, AAXA, AABB, ABAB) ir sudaranti teminę bei struktūrinę visumą. Dažniausiai pirmajame dvieilyje daroma prielaida, trečiojoje eilutėje – išvada, ketvirtojoje – aforistinė užsklanda. Rubinaitis – žurnalas apie vaikų literatūrą ir knygas, einantis nuo 1994 m. Vilniuje. Leidžia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius. 1995–1999 metais „Rubinaitis“ buvo leidžiamas dukart per metus, nuo 2000 m. leidžiamas keturis kartus per metus. Skiriamas mokytojams, bibliotekininkams, vaikų literatūros tyrinėtojams, leidėjams ir tėvams, studentams, publikuojami vaikų literatūros teorijos, istorijos ir kritikos straipsniai, supažindinama su lietuvių ir užsienio rašytojų, dailininkų iliustruotojų kūryba, recenzuojamos naujausios knygos, spausdinami pokalbiai su žymiais literatūros ir meno žmonėmis, pateikiama daug informacinės ir bibliografinės medžiagos. Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Sakmių pasakojimai glausti, fabula lygi siužetui. Grožinėje literatūroje sakmė – gana retas žanras. Santara – kultūros žurnalas Lietuvai ir išeivijai, nuo 1989 m. ėjęs Kaune, vėliau Vilniuje. Leidžiamas 4-6 kartus per metus. Rašo įvairiais visuomenės, kultūros, politikos klausimais, spausdina užsienio autorių rašinius. Santarvė – kultūros ir literatūros žurnalas, leistas 1953–1958 metais Londone (Anglija). Išėjo 42 numeriai. Redagavo Fabijonas Neveravičius. Originalios kūrybos spausdinta nedaug. Beveik kiekviename numeryje buvo dedami straipsniai pasaulinės ir lietuvių literatūros temomis ar knygų recenzijos. Satyra – veikalas, kuriame išreikštas pasipiktinimo jausmas prieš negatyvius reiškinius, išjuokiamos žmonių ydos ir silpnybės. Satyros tikslas – gerinti ir skaidrinti žmogaus prigimtį, sukeliant pasipiktinimą neteisingais reiškiniais, visuomenės pajuokimu dėl to, kas yra nenormalu, nes silpnybė pirmiausia bijo pašaipos. Pasipiktinimo jausmą sukelianti satyra, vadinama rimtoji. Tai protestas prieš visuomenės sugedimą, kai ydos, žeminančios žmonių vertybes, pasiekia plačius žmonių sluoksnius. Satyra, sąmojingai pajuokianti žmonių silpnybes ir trūkumus, vadinasi lengvoji. Ji nukreipta prieš žmonių silpnybes, klaidas, prietarus. Šie reiškiniai nėra smerkiami, tačiau parodomi kaip netinkami ir taisytini. Semiotika (gr. sēmeiōtike < sēmeíon – ženklas, požymis) – tai moderniosios kalbotyros (lingvistikos) sritis, tirianti ženklų struktūras, naudojamas įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje ir t.t. Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka “Sename dvare”. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai. [Daugiau…] Serpentinas (lot. serpentinus – besirangantis kaip gyvatė) – tai eiliuotas tekstas, kuriame nuolat pasikartoja kai kurie žodžių junginiai: vienos eilutės pabaigoje, antros pradžioje ir t.t. S.Stanevičiaus literatūrinį palikimą sudaro odė “Šlovė Žemaičių” ir šešios pasakėčios. S.Stanevičiaus pasakėčios pasižymi originalumu. Dviejose pasakėčiose (“Lapė ir juodvarnis”, “Lapė ir žąsys”) S.Stanevičius panaudojo Ezopo pasakėčių motyvus. Kitų keturių pasakėčių (“Žmogus ir levas”, “Erelis, karalius paukščių”, “Aitvarai”, “Arklys ir meška”) motyvai – iš dalies paimti iš tautosakos (trys pasakėčios pavadintos žemaičių pasakomis) arba paties susikurti. [Daugiau…]
Vinco Krėvės rinkinyje Šiaudinėj pastogėj yra dvylika apsakymų, kuriuose vaizduojamas rašytojo jaunystės dienų Dzūkijos kaimas. Nors apsakymai yra paremti gana nereikšminga kasdieninės buities medžiaga, tačiau jie žavi nepaprastu aprašymo tikroviškumu, psichologiniu gilumu, detalių ryškumu, o vaizduojamieji asmenys iškyla kaip gyvi. [Daugiau…] |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||