|
||||||
|
Apysaka – meninis literatūrinis kūrinys. Aprašomi įvairios trukmės įvykiai. Turinyje gali būti atspindimi tiek vieno, tiek ir daugelio herojų įvykiai. Apysakoje aprašomi įvairiapusiai žmonių santykiai, istoriniai motyvai. Apysaka yra mažesnio turinio ir sudėtingumo nei romanas. Skirtumas tarp šių kūrinių yra labiau kiekybinis, ne kokybinis. Dėl to tą patį veikalą vieni vadina romanu, o kiti – apysaka. Archaizacija – tai archaizmų vartojimas kalboje, literatūros kūrinyje, siekiant sudaryti istorinio laikotarpio įspūdį, kalbėti pakiliu stiliumi, charakterizuoti personažą, sukurti komišką efektą. Archetipas (graik. archétypon – archetipas, modelis, šablonas) – tai kolektyvinės pasąmonės vaizdinio, turinčio universalią prasmę, perdavimas iš kartos į kartą. Archivum Lithuanicum (ALt) – metinis mokslinis filologijos žurnalas, leidžiamas nuo 1999 m. Vyriausiasis redaktorius Giedrius Subačius Žurnalą įsteigė ir rengia Lietuvių kalbos institutas su Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetais, tenkindamas padidėjusį pasaulio mokslinės visuomenės susidomėjimą senaisiais lietuviškais ir Lietuvoje rašytais tekstais. Pirmieji du ALt tomai išleisti Lietuvoje, nuo trečiojo žurnalą leidžia ir Europoje bei Amerikoje platina Vysbadene įsikūrusi Vokietijos mokslo knygų leidykla – Harrassowitz Verlag. Leidinio tomą sudaro straipsnių, publikacijų, recenzijų ir diskusijų bei apžvalgų skyriai.
Archyvas (lot. archivum < gr. αρχείο(ν), archeío(n) – senovinis) – įstaiga ar įstaigos, įmonės, organizacijos skyrius, kuris kaupia, saugo, tvarko, registruoja, moksliškai tiria ir naudoja įvairius dokumentus, taip pat bet kokių institucijų ar asmenų veiklos dokumentų visuma (fondai); pastatai ar jų dalys, kuriuose laikomi dokumentai. Archyvai yra valstybiniai (centriniai, vietiniai), žinybiniai, bažnytiniai, partiniai, korporatyviniai, privatūs (juridinių asmenų), asmeniniai (fizinių asmenų), šeimų, giminių. Archyvų darbo teoriją, metodiką, jų istoriją tiria archyvistika, jos dalis archyvotyra tiria archyvus ir jų fondų istoriją, t.p. vertina archyvinius dokumentus. Artificiozinė literatūra (lot. artificiosus – meistriškas, išmoningai padarytas; dirbtinis) – tai nerūšinė kategorija, siejanti grupę poetinių formų, pagrįstų žodžių žaismo, sintaksės ar morfologijos ardymo principu (echo, kankrinas, protėjas ir kt.), taip pat formų, kuriose kalbos ženklų naudojimas turi išorinius (vizualiai suvokiamus) požymius (akrostichas, anagrama, figūriai tekstai, koreliatyvas) arba gretinamos skirtingos ženklų sistemos (chronograma, chronostichas, grifas, muzikinė epigrama). “Artumas” tai gamtos lyrikos sutelktinė. Gamta J.Degutytei, kaip ir S.Nėriai, ne tik pagrindinis vaizdų šaltinis, bet ir amžinoji būtis, kurios ribų negalima įžvelgti, ir didysis grožis, kurį menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Kartu tai saugotinas gyvybės šaltinis, kurį techniškoji civilizacija grasina sunaikinti. [Daugiau…] Asonansas (pranc. assonance < lot. assono – atsiliepiu) – tai kalbos instrumentavimo priemonė, raiškus balsių pakartojimas. Kaip ir aliteracija, su kuria dažnai vartojamas drauge, asonansas atlieka ne tik fonetinę, bet ir semantinę funkciją. Ateitis – krikščioniškos pakraipos žurnalas Lietuvoje, prisidedantis prie ateitininkų ideologijos skleidimo. Pradėtas leisti 1911 kaip Draugijos žurnalo priedas, vėliau tapo ateitininkų organizacijos spaudos organu, ėjusiu iki 1940. Žurnalo leidyba atnaujinta 1946–53 Vokietijoje, 1950–94 ėjo JAV. Redagavo P. Dovydaitis, J. Grinius, J. Ambrazevičius, Antanas Vaičiulaitis, K. Zupka, Kazys Bradūnas, Bronius Krivickas ir kt. Spausdino pradedančių literatų kūrybą, moksleivių surinktą tautosaką, katalikybės ir tautiškumo principų vienovę teigiančius straipsnius. Athenaeum – istorijos, filosofijos, literatūros, meno ir kritikos žurnalas, leistas 1841-1851 m. Vilniuje lenkų kalba. Ėjo kartą per du mėnesius. Spausdino T. Gliuksbergo spaustuvė, nuo 1849 m. – J. Zavadskio spaustuvė Vilniuje. Išėjo 66 tomai. Publikavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos XII-XVII a. archyvų dokumentus, nagrinėjo Lietuvos didikų Chodkevičių giminės istoriją, paskelbė straipsnių apie Lietuvos metraščius, Lietuvos suteiktas teises totoriams 1568 m., išspausdino L. A. Jucevičiaus „Žemaitijos prisiminimus“, J. Ig. Kraševskio straipsnį apie P. Smuglevičiaus kūrybą ir kitus raštus. Skelbtos apžvalgos, recenzijos, prisiminimai. Atminimai – tai vienas iš albuminės poezijos pavadinimų, lyrikos forma, artima tautosakai, bet fiksuojama raštu (stereotipiniai motyvai, klišiniai simboliai ir t.t.); dažnai dedikacinio pobūdžio, nesudėtingos formos, nekomplikuoto eiliavimo, jausmingi trumpi eilėraščiai ar strofos, kuriais siekiama išreikšti palankumą adresatui. Atolas – kultūros ir literatūros metraštis, išėjęs 1954 m. Melbourne, Australija. Išleido V. Žemkalnis. Metraščiu siekta telkti viso pasaulio lietuvių pajėgas kultūrai ugdyti ir plėsti. Be publikacijų, skirtų dailei, Australijos lietuvių gyvenimo aktualijoms, spausdinami straipsniai apie Vinco Krėvės, Pulgio Andriušio, Vydūno kūrybą, pateikiama jų tekstų. Bendradarbiavo su Mykolu Biržiška, Vincu Kazoku ir kt. Atribucija (lot. attributio – priskyrimas) – tai autorystės nustatymas, kai kūrinys anonimiškas ar pasirašytas pseudonimu, taip pat literatūrinių mistifikacijų atvejais. Atsiminimai, memuarai (pranc. mémoires – atsiminimai) – literatūros žanras, kūrinys, kuriame autorius pasakoja savo atsiminimus apie įvykius, kurių dalyvis ar stebėtojas jis yra buvęs.
Vienas ryškiausių I.Simonaitytės kūrinių yra romanas “Aukštujų Šimonių likimas”. Už jį I.Simonaitytė 1935m. laimėjo Lietuvos valstybinę literatūros premiją ir į lietuvių literatūrą iš karto atėjo kaip brandi rašytoja. [Daugiau…] |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
