Kategorijos

Darbas

Darbas – kairiųjų rašytojų almanachas, išleistas Kaune 1932. Jame akcentuojama būtinybė per literatūrą veikti visuomenės gyvenimą. Deklaruojamas naujojo „aktyvaus realizmo“ pranašumas prieš pasyvų analitinį XIX a. realizmą.

Dėdės ir dėdienės

Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka “Dėdės ir dėdienės”, išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą. Kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti “dėdžių”, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį. [Daugiau...]

Dedikacija

Dedikacija (lot. dedikatio – paskyrimas) – knygos ar kūrinio pradžioje įrašyti autoriaus žodžiai apie tai, kam ar kieno atminimui autorius tą kūrinį ar knygą skiria.

Pirminė reikšmė – paskyrimas ar pašventimas kokio nors pastato, šventovės, paminklo, knygos, karsto žmogui ar Dievui, padedant įrašą ir nurodant jo paskirtį.

Dekadentizmas

Dekadentizmas (pranc. décadentisme – pagal žurnalo „Décadent“ (1886–1889), suformulavusio prancūzų literatūros krypties programą, pavadinimą) – XIX a. pab. Vakarų Europos kultūros tendencija ir pasaulėjauta, kuriai būdingos dekadanso apraiškos.

Filosofijoje dekadentizmo idėjos atsirado kaip pasipriešinimas natūralizmui, pozityvizmui, intelektualizmui. Jas savo veikaluose plėtojo Frydrichas Nyčė, Anri Bergsonas, Artūras Šopenhaueris. Literatūroje dekadentizmo idėjas populiarino poetai Šarlis Bodleras, Stefanas Malarmė, Artūras Rembo, Polis Verlenas, rašytojai Oskaras Vaildas, Gabrielė D’Anuncijus. Dekadentai tikrovę traktavo alegoriškai, metaforiškai, kėlė grynojo meno idėją, aukštino kūrėjo asmenybę, jų santykis su tradiciniu skoniu buvo provokuojamas, jausena miestiška, juos kankino amžinųjų idealų ilgesys, tradicinių dvasinių vertybių kaitą jie suvokė kaip Europos kultūros žlugimą. Dekadentizmo menui būdingas nusivylimas, mirties poetizavimas, misticizmas, erotika. Tai naujos, besiformuojančios modernistinės meninės sąmonės bruožai. Dekadentizmo idėjos davė pradžią labai įtakingai literatūrinei srovei – simbolizmui.

Detektyvas

Detektyvas (angl. to detect – atskleisti) – tai literatūrinis žanras, su paslapties, nusikaltimo išaiškinimu, intriga ir laipsnišku tiesos atskleidimu.

Keliamas svarbiausias klausimas – kas yra kaltas? Tai gali būti tiek kriminalinio įvykio išsiaiškinimas, tiek egzistencinis supratimas, kokia yra dalykų padėtis. Detektyvas – tai labirintas, kuriuo einant ir kantriai narpliojant nusikaltimo gijas galima pasiekti tiesą.

Pagrindinis veikėjas – detektyvas – dirba įvairiose srityse, padedančiose garantuoti žmonių saugumą: atskleidžia nusikaltimus, sulaiko nusikaltėlius ir įstatymų pažeidėjus, saugo pastatus ir žmones, išaiškina ir sulaiko narkotikų, ginklų, automobilių, turto vagis, užsiima žmogžudysčių tyrimu, dingusių žmonių paieška. Tiria nusikaltimų aplinkybes ir vietą, apklausia su byla susijusius asmenis, renka įkalčius ir kitus įrodymus, teikia parodymus teisme.

Dialogas

Dialogas (gr. diálogos – ‘dviejų žmonių pokalbis’) – tai kalbinės personažų komunikacijos forma literatūros kūrinyje; dramoje – pagrindinė ir svarbiausia gyvenimiškos kalbos meninė raiška, atliekanti informacinę, charakterizuojančią ir dramatiškąją (veiksmo plėtotės) funkcijas.

Antikinėje dramoje ir Viduramžių misterijose bei moralitė dialogams buvo skiriama mažai vietos palyginti su monologais. Renesanso, klasicistinėje ir romantinėje dramoje jie turėjo lygias teises kaip ir monologai. XIX–XX a. realistinėje dramoje priartėja prie kasdienio pokalbio, kuria natūralios kalbos literatūrinę iliuziją, svarbiausiais jų požymiais tampa šnekamosios kalbos ypatybės.

Didaktinė literatūra

Didaktinė literatūra (gr. didaktikos – pamokomas) – kūriniai, kuriuose meninės raiškos priemonėmis siekiama pamokyti.

Didaktinė literatūra skelbia socialines, politines, filosofines, religines, etines idėjas ir mokslo bei gyvenimo praktikos žinias. Egzistuoja susiformavę specifiniai žanrai, išreiškiantys didaktines tendencijas – pasakėčia, parabolė, legenda, epigrama, aforizmas, didaktinė poema, auklėjimo romanas, moralitė. Didaktinė literatūra kuriama nuo literatūros egzistavimo pradžios. Antikos laikais pamokomuosius kūrinius rašė Hesiodas („Darbai ir dienos“), Lukrecijus („Apie daiktų prigimtį“), Vergilijus („Georgikos“), Horacijus („Poezijos menas“), Ovidijus („Meilės menas“), Ezopas (pasakėčios). Viduramžiais plito religinės tematikos žanrai – pamokslai, šventųjų gyvenimo aprašymai. XVIII a. didaktinės literatūros paskirtis atitiko švietėjų nuostatas. XIX a., įsigalėjus romantizmui, didaktines idėjas reiškė tik pavieniai autoriai. XX a. didaktiškumas išliko politiškai angažuotoje literatūroje.

Diemedžiu žydėsiu

Ketvirtuoju poezijos rinkiniu Diemedžiu žydėsiu (1938) S.Nėris įkopė į pačias kūrybos aukštumas. Tai yra paskutinė S.Nėries poezija Nepriklausomoje Lietuvoje. Už šį rinkinį poetė buvo pagerbta aukščiausia Lietuvoje – valstybine literatūros premija.
S.Nėries eilėraščių būdingiausios savybės yra lyrizmas, paprastumas, aiškumas, žodžio tikslumas ir melodinis lakumas. Nors iš pažiūros jos eilėraščiai atrodo paprasti, tačiau eiliavime yra daug išradingumo, vietomis siekiančio virtuozinių laimėjimų.

Dienoraštis

Dienoraštis – chronologiniai asmens gyvenimo užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, jausmai ir nurodoma kiekvieno įrašo data.

Dienovidis

Dienovidis – literatūros ir meno mėnesinis žurnalas, ėjęs nuo 1938 m. iki 1940 m. balandžio Kaune.

Leido Sakalo leidykla. 1939 m. pirmąjį pusmetį nebuvo leidžiamas. Pasirodė 20 numerių. 1938 m. ir 1940 m. žurnalas toleravo ir plėtojo įvairių visuomeninių bei literatūrinių-estetinių krypčių literatūrą, kritiką, meną, publicistiką.

Dievų miškas

B.Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys – “Dievų miškas”. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį. [Daugiau...]

Diskursas

Diskursas:

1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas.
2. Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas.
3. Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas).

Ditirambas

Ditirambas (gr. dithýrambos) – tai lyrikos rūšis, senovės graikų dievo Dioniso (vadinto ir Ditirambu) kulto ekstaziškas chorinis himnas; vėlesnių laikų literatūrose – aukšto, retoriško stiliaus panegirinis kūrinys.

Dokumentinė literatūra

Dokumentinė literatūra – faktais ir menine išmone grindžiami kūriniai.

Dokumentiniuose kūriniuose siekiama tikroviškai atvaizduoti autentiškus įvykius ir faktus, tačiau yra ir nemažai išmonės. Prie dokumentinių kūrinių priskiriamos apžvalgos, etiudai, interviu, kronikos, reportažai, straipsniai, dokumentiniam filmui parašytos apybraižos. Dokumentine literatūra vadinami ir tie kūriniai, kuriems būdingas dokumentiškumas, pirmiausia istorinė proza, taip pat biografiniai, dienoraštiniai, kelionių romanai. Dokumentinė literatūra pradėjo formuotis XIX a. viduryje.

Drama

Drama (gr. ρα´μα „darbas“, „kūrinys“, „veikalas“) – viena iš literatūros formų (šalia lyrikos ir epo), kurioje įvykiai perduodami per veikėjų dialogus. Nuo seniausių laikų folklorine ar literatūrine forma egzistavo skirtingose tautose. Nepriklausomai vieni nuo kitų dramos tradicijas sukūrė Antikos graikai, senovės indai, kinai, japonai, Amerikos indėnai. Esminis dramos pobūdis, tai meniškai išbaigtas kūrinio pavidalas spektaklyje, kuris su įvykiu supažindina ne pasakojimu, bet matomu veiksmu.



Puslapis 6 iš 28« Pirmas...234567891011...Paskutinis »