Kategorijos

Epigrama

Epigrama (gr. epígramma – įrašas) – tai trumpiausia poetinė forma, atsiradusi VII–VI a. pr. Kr. Graikijoje iš eiliuotų įrašų antkapiuose, pastatuose, induose. Epigrama yra dvinarės struktūros: pirmose eilutėse apibrėžiama objekto (įvykio, asmenybės, literatūros kūrinio) kontūrai, o paskutinės eilutės aštriu sąmojumi viską apverčia ir nuvertina.

Epika

Epika (gr. èpos ‘žodis, pasakojimas’) – viena iš trijų literatūros rūšių (pasakojimo menas). Epiniame kūrinyje autorius pasakoja apie kokį nors žmogų. Epika skirstoma į žanrus:

  • proza – epas, apsakymas (pasakojamas tik vienas epizodas), romanas, apysaka, novelė, dienoraštis.
  • eiliuoti – poema, pasakėčia.

Epikos pagrindas – pasakojimas, perimtas iš sakytinės liaudies tradicijos, kuriai rašytinė literatūra suteikė deterministinio rišlumo, psichologinės individualizacijos, žanrinių formų pastovumo. Svarbiausias epikos bruožas – vaizduojamojo pasaulio primatas pasakotojo atžvilgiu. Žmonių veiksmai ir išgyvenimai, išoriniai įvykiai ir aplinkybės iškyla kaip objektyvi struktūra, tarsi visai nepriklausoma nuo ją stebinčio ir suvokiančio subjekto.

Epilogas

Epilogas yra baigiamoji literatūros arba draminio kūrinio dalis. Epilogas yra paskutinė knygos dalys. Epilogai gali turėti skirtingą formą, bet paprastai juose apibendrinamas kūrinio turinys arba atskleidžiami tolimesni herojų likimai. Epilogas yra viena iš sudedamųjų dramos kūrinių dalių.

Epitafija

Epitafija (gr. ἐπιτάφιος ‘ant kapo’) – užrašas antkapyje ar specialioje lentoje, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį. Poezijoje epitafijos tapo savarankišku žanru. Epitafijos klasicizmo epochoje neretai būdavo panegirikų tipo arba satyrinės, kaip epigramos. Ne vienas žinomas poetas kūrė epitafijas, neretai – ir sau patiems.

Epitetas

Epitetas (gr. epítheton – priedėlis) – žodis, palyginimas, aprašantis asmenį ar daiktą, sustiprinantis plastinę ir emocinę vaizdo išraišką. Epitetai gali turėti įvairius reikšmės atspalvius. Dažniausiai reiškiami pažyminiais, būna būdvardžiai, daiktavardžiai, dalyviai, prieveiksmiai.

Eponimikas

Eponimikas (gr. eponymos – pavadintas, įvardintas) – proginės panegirinės literatūros forma, paprastai epigramos pavidalo eilėraštis, kuriame aiškinamas ir šlovinamas konkrečia proga pagerbiamojo asmens vardas ar pavardė. Eponimikas tapatinamas su onomastiku.

Esė

Esė (pranc. essai – „bandymas“) – rašinys, straipsnis, kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį, būdingas subjektyvus vertinimas, laisvas stilius ir kompozicija. Esė (meniškasis paaiškinimas) – savo brangiausių minčių išsakymas.

Eskizai

Eskizai – Deltuvos kultūros almanachas, Ukmergės kultūros fondo leidinys (žurnalas), einantis nuo 1991 m.

Estetika

Estetika (gr. αισθητική – „jutiminis“):

1. Filosofijos šaka, tirianti grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti;
2. Grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos, estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenimo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis: muziką, dailę, literatūrą, architektūrą, choreografiją ir kt.

Estetizmas

Estetizmas – daugiaprasmis terminas, reiškiantis ir žmogaus pažiūras, pervertinančias grožį bei estetines vertybes, ir modernistinio meno srovę, suabsoliutinusią meno kūrinio autonomiškumą, atskyrusią jo estetinį vertingumą nuo dorovinio turinio.

Estetizmas kaip grožio kultas tam tikrais aspektais reiškėsi per visą literatūros istoriją (pvz., XVI a. manierizmas), tačiau labiausiai suklestėjo kaip modernistinės kūrybos reiškinys. Siejosi su impresionizmo, simbolizmo ir neoromantizmo tendencijomis, reiškė priešinimąsi realizmui.

Eufemizmas

Eufemizmas (gr. euphēmismos – švelnesnis pasakymas) – žodis ar žodžių grupė, etikos sumetimais vartojami vietoj nemalonios, nepadorios ar intymios prasmės žodžių.

Eufemizmas pagrįstas užuomina, kad, be pagrindinės žodžio reikšmės, dar yra gretutinė, perkeltinė reikšmė. Eufemizmas pasakymui suteikia švelnumo, mandagumo, neutralumo.

Eufonija

Eufonija (gr. euphōnia < eu – gerai + phōne – garsas) – kalbos skambesio darna. Priešingas eufonijai atitikmuo – kakafonija.

Eufoniška kalba – patogi ištarti, be garsinių kliuvinių, šiurkščių sąskambių. Eufoniškame tekste labai svarbūs suderinti: garsų trumpumas ir ilgumas, priegaidė, tono aukštumas ir žemumas. Eufonija laikoma gero stiliaus požymiu. Ji ypač reikšminga poezijos kalboje.

Ezopo kalba

Ezopo kalba – perkeltinių prasmių stilistika, užšifruojanti priešingas esamam režimui idėjas metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis bei nutylėjimo pauzėmis, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą cenzūrai.

Fabula

Fabula (lot. fabula – pasakojimas) – literatūros kūrinyje vaizduojamų įvykių visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais. Romėnų literatūroje fabula vadinamas kiekvienas pramanytas pasakojimas ar padavimas, vėliau dramos pagrindas. Greta vartota ir pasakos bei pasakėčios prasme.

Fabula, kaip chronologinė įvykių seka priešinama siužetui – meniniam įvykių išdėstymui ir jų perteikimo būdui. Fabula atskleidžia, kas vyks toliau, o siužetas – apie ką ir kaip pasakojama. Šiuolaikinėje pasakojimo teorijoje fabula vadinama istorija, siužetas – diskursu. Fabula siejasi su siužetu, sudaro jo medžiaginį pamatą.

Fantastika

Fantastika – literatūros, dailės, kino, žaidimų žanras, kurio kūrinių aplinka yra nepanaši į realųjį pasaulį. Tai gali būti įsivaizduota ateitis ar praeitis, alternatyvi dabartis, paraleliniai pasauliai ir kt. Fantastika besidomintys žmonės vadinami fantastais.