Kategorijos

Sinekdocha

Sinekdocha – tropas, kai bendresnis, platesnis pavadinimas keičiamas siauresniu ir atvirkščiai (dalis vietoj visumos).

Prologas

Prologas (gr. prologos iš pro – prieš ir logos – žodis) – siužetinio (epinio arba draminio) grožinės literatūros kūrinio įžanginė dalis, kuri supažindina su faktais, įvykiais, buvusiais prieš užsimezgant kūrinio veiksmui.

Personifikacija

Personifikacija arba įasmeninimas (lot. persona – asmuo + facio – darau) – metaforos rūšis – daiktų, gyvosios arba negyvosios gamtos reiškinių, abstrakčių sąvokų sudvasinimas, sužmoginimas.

Patarlė

Patarlė – pastovus vaizdingas apibendrinamojo pobūdžio posakis, kuris gyvuoja tradicijos būdu. Patarlėmis neretai ko nors pamokoma, patariama. Jos sudaro sintaksiniu atžvilgiu baigtą sakinį (pvz.: „Obuolys nuo obels netoli rieda“).

Paralelizmas

Paralelizmas (gr. parallēlos – lygiagretus) – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant, panašios sintaksinės sandaros sakinių išdėstymas gretimose teksto dalyse.

Onomatopėja

Onomatopėja (gr. onomatopoiia – žodžių kūrimas) – tikrovės garsų pamėgdžiojimas; žodžių darymas mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos garsus.

Onomatopėja – fonetinė (garsinė) figūra, dažniausiai vartojama poezijoje. Onomatopėjos meninis poveikis kyla ne vien dėl garsinio efekto, bet ir dėl žodžių reikšmės (semantikos) – ką tie žodžiai išreiškia, kaip apibūdina daiktą ar gyvą padarą.

Litotė

Litotė (gr. Litotēs – paprastumas, saikingumas) – semantinė meninės raiškos priemonė, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos.

Ironija

Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį.

Intonacija

Intonacija (lot. intono ‘šaukiu, rėkiu, garsiai tariu’) – frazės, sakinio ar viso teksto ištarimo būdas.

Hiperbolė

Hiperbolė (gr. hyperbole – padidinimas) – vaizduojamojo objekto savybių padidinimas, perdėjimas siekiant kažką akcentuoti, pajuokti, paauklėti, sugėdinti ir pan.

Florilegiumas

Florilegiumas (lot. florilegium) – kaip ir graikiškoji antologija yra rinkinys posakių, motetų, garsių autorių citatų, ištraukų iš Biblijos. Florigeliumai būdavo alfabetiniai arba sistematiniai.

Fikcija

Fikcija (lot. fiktio) – išgalvojimas, fantastinis dalykas. Fikcija gali būti vaizdinys, išgalvotas dalykas be sąryšio su realybe. Teisėje fikcija yra laikoma prielaida, kad nesant tam tikriems dalykams, jie laikomi įvykusiais, realiais.

Fabula

Fabula (lot. fabula – pasakojimas) – literatūros kūrinyje vaizduojamų įvykių visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais. Romėnų literatūroje fabula vadinamas kiekvienas pramanytas pasakojimas ar padavimas, vėliau dramos pagrindas. Greta vartota ir pasakos bei pasakėčios prasme.

Fabula, kaip chronologinė įvykių seka priešinama siužetui – meniniam įvykių išdėstymui ir jų perteikimo būdui. Fabula atskleidžia, kas vyks toliau, o siužetas – apie ką ir kaip pasakojama. Šiuolaikinėje pasakojimo teorijoje fabula vadinama istorija, siužetas – diskursu. Fabula siejasi su siužetu, sudaro jo medžiaginį pamatą.

Eufemizmas

Eufemizmas (gr. euphēmismos – švelnesnis pasakymas) – žodis ar žodžių grupė, etikos sumetimais vartojami vietoj nemalonios, nepadorios ar intymios prasmės žodžių.

Eufemizmas pagrįstas užuomina, kad, be pagrindinės žodžio reikšmės, dar yra gretutinė, perkeltinė reikšmė. Eufemizmas pasakymui suteikia švelnumo, mandagumo, neutralumo.

Epilogas

Epilogas yra baigiamoji literatūros arba draminio kūrinio dalis. Epilogas yra paskutinė knygos dalys. Epilogai gali turėti skirtingą formą, bet paprastai juose apibendrinamas kūrinio turinys arba atskleidžiami tolimesni herojų likimai. Epilogas yra viena iš sudedamųjų dramos kūrinių dalių.



Puslapis 12 iš 16« Pirmas...78910111213141516