Kategorijos

Tekstologija

Tekstologija (lot. textus – ‘audinys, tekstas, turinys’ + gr. lógos – ‘mokslas’) – humanitarinių mokslų šaka, tyrinėjanti visų raštijos rūšių ir žanrų tekstų genezę, istoriją, autorystę, autentiškumą, siekianti nustatyti jų kanoninę formą, publikavimo principus ir leidinių tipus. Terminas atsirado XX a. 3-ajame dešimtmetyje, juo įvardijama disciplina – Antikos laikais.

Strofoidė

Strofoidė (gr. strophe – sukimas, posūkis, strofa) – tai eilėraščio eilučių grupė, išskirta grafiškai, bet neturinti būdingų strofos bruožų. Strofoidė ypač paplitusios modernistinėje ir postmodernistinėje poezijoje.

Strofa

Strofa (posmas) – pagrindinis eiliuotos kalbos vienetų – eilučių – derinys, pasižymintis intonacine vienove ir sistemiškai pasikartojantis kūrinyje. Būna užbaigtas ne tik intonaciniu, bet ir sintaksiniu bei semantiniu atžvilgiu.

Stilizacija

Stilizacija – specialus, sąmoningas kurio nors kūrinio, kurių nors bruožų mėgdžiojimas, imitavimas. Neretai mėgdžiojama siekiant pasišaipyti, pajuokti. Tada toks kūrinys vadinamas parodija (gali būti kalbėjimo, eisenos, manierų, dainavimo, vaidybos parodija).

Stilistika

Stilistika – tai filologijos šaka, tirianti kalbos priemonių (stiliaus elementų) vartojimo tikslingumą.

Literatūrinė stilistika nagrinėja kalbos vartojimą grožiniuose kūriniuose: individualųjį rašytojų stilių, literatūrinių krypčių, epochų stilių. Literatūrinei stilistikai grožinio kūrinio stiliaus analizės atskaitos taškai yra turinys, tema, vaizduojamasis objektas, kūrėjo meninė individualybė.

Stema

Stema (gr. stémma – vainikas, girlianda) – viduramžiais stemomis buvo vadinami heroldų rašomi ir deklamuojami ilgi eilėraščiai apie herbinius ženklus ir jų savininkų genealogijas; naujaisiais laikais tas pats terminas taikomas XVI–XVIII a. įprastoms herbo atvaizdo ir herbinio eilėraščio kompozicijoms.

Sintaksinė eilėdara

Sintaksinė-intonacinė eilėdara – eilėdara, pagrįsta didesnių kalbos vienetų (frazių, sakinių, periodų) sintaksinės struktūros ir intonacijos panašumu. Vienoda kalbos atkarpų sintaksė bendrais bruožais suvienodina ir jų intonaciją.

Sinkopis

Sinkopis – eilėdaros sistema – pereinamasis tarpsnis iš silabotonikos į kitas, laisvesnes eilėdaros sistemas – toniką, verlibrą.

Silabotoninė eilėdara

Silabotoninė eilėdara (gr. syllabe – skiemuo, tónos – balso įtempimas, tonas, kirtis) – eilėdara, pagrįsta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.

Silabinė eilėdara

Silabinė eilėdara (gr. syllabe – skiemuo) – tai silabizmu arba izosilabizmu pagrįsta eilėdara. Senesniajam šios eilėdaros variantui būdingas silabizmas – apytikriai vienodas skiemenų skaičius visose kūrinio eilutėse, o jei kūrinys strofinis – atitinkamose strofų eilutėse.

Serpentinas

Serpentinas (lot. serpentinus – besirangantis kaip gyvatė) – tai eiliuotas tekstas, kuriame nuolat pasikartoja kai kurie žodžių junginiai: vienos eilutės pabaigoje, antros pradžioje ir t.t.

Semiotika

Semiotika (gr. sēmeiōtike < sēmeíon – ženklas, požymis) – tai moderniosios kalbotyros (lingvistikos) sritis, tirianti ženklų struktūras, naudojamas įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje ir t.t.

Sakmė

Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Sakmių pasakojimai glausti, fabula lygi siužetui. Grožinėje literatūroje sakmė – gana retas žanras.

Rubajatas

Rubajatas – tai Artimųjų ir Vidurinių Rytų tautų (arabų, persų, turkų) poezijoje – ketureilė strofa, rimuojama vienu arba dviem rimais (AAAA, AAXA, AABB, ABAB) ir sudaranti teminę bei struktūrinę visumą. Dažniausiai pirmajame dvieilyje daroma prielaida, trečiojoje eilutėje – išvada, ketvirtojoje – aforistinė užsklanda.

Romansas

Romansas (isp. romance) – lyrikos žanras, jausmingas dainuojamasis eilėraštis, išreiškiantis trumpalaikes nuotaikas, meilės išgyvenimus.

Paprastai dainuojami solo, pritariant gitara, armonika arba kitu muzikos instrumentu. Atsirado Ispanijoje, vėliau paplito daugelyje šalių. Ypač populiarus buvo Rusijoje. Lietuvoje romansai pradėti kurti XX a. I pusėje. Svarbiausi romansų motyvai – kitam ar kitai atiduota širdis, pradingusi meilė, ryžtas amžinai mylėti, mirties su mylimuoju pasirinkimas. Romansas iš esmės melodramiškas, juo siekiama sugraudinti, sujaudinti.



Puslapis 2 iš 1612345678910...Paskutinis »