Kategorijos

Renesansas

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas) – Europos laikotarpis, (XIV – XVI amžius), kultūros judėjimas ir meno stilius, kuriam būdingas „beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituoti Antiką” (Peter Burke). Renesanso idėjos susiformavo Italijoje, vėliau išplito po visą Europą. Renesansas yra epocha tarp Viduramžių ir Naujų amžių, tai kelis šimtmečius trukęs periodas, kuriam būdingas daugelio modernios visuomenės pasaulėžiūros normų formavimasis. Renesansą kaip kultūros epochą charakterizuoja humanizmo sąvoka, akcentuojanti antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažanga, kritinio mąstymo vertybes.

Postmodernizmas

Postmodernizmas – sunkiai apibrėžiamas terminas, tačiau gali būti nusakomas kaip tam tikrų kritinių, retorinių, strateginių nuostatų visuma, asocijuojama su skirtingumo, pasikartojimo, simuliakro, hiper – realybės koncepcijomis, destabilizuojančiomis kitas – būvio, identiteto, istorinio progreso, episteminio tikrumo, vienareikšmiškumo idėjas. Postmodernizmo idėjos pasireiškė filosofijoje, mene, literatūroje, architektūroje, dizaine, istorijos interpretavime ir bendrai kultūroje nuo XX a. pabaigos.

Neoklasicizmas

Neoklasicizmas – tai literatūros ir meno kryptis; iškilo XX a. 3-iajame dešimtmetyje, užsibrėžusi paneigti šizofrenišką asmenybę, įsitvirtinusią modernistiniame mene, ir su praeities menine kultūra atkurti ryšį, kurį bandė nutraukti maištaujantys avangardistai.

Neoklasicizmas teigia žmogų kaip „simetrišką sistemą“, reikalingą pastovių vertybių, o meną kaip universalumo išraišką, apvalytą nuo individualizuotos emocinės išpažinties, tautinės atributikos ir chaotiškos formos. Naujovės kultą laiko svetimu meno prigimčiai, nes žanro įstatymai yra amžini, kaip ir matematikos dėsniai, o forma, egzistuojanti pirma turinio ir lemianti veikalo vertę, yra susijusi su pakartojimu. Neoklasicistai cituoja, imituoja, perkuria nusistovėjusius stilistikos modelius, uždarydamas kūrybą į žinomų formų amžiną ratą, todėl neišvengia literatūrinio enciklopedizmo ir sterilumo.

Natūralizmas

Natūralizmas (pranc. naturalisme < naturalis – įgimtas, gamtinis) – XIX a. paskutinių dešimtmečių dailės, teatro, literatūros srovė.

Vėlyvoji realizmo atmaina. Pagrindinis jos principas – objektyvus ir tikslus tikrovės vaizdavimas. Rašytojai natūralistai teigė, kad menininkas, vaizduodamas pasaulį, privalo moksliškai moksliškai analizuoti ekonominius socialinius santykius, remtis stebėjimu ir dokumentais, veikėjų charakteriuose pabrėžti fiziologinius veiksnius (ypač paveldėjimą). Natūralistinėje literatūroje visai nevertinami dvasiniai dalykai – moralė, tikėjimas, joje vyrauja kovos už būvį, smurto, instinktų tenkinimo ir išsigimimo temos. Žmogus priklausomas nuo biologinės prigimties, gyvenimo atsitiktinimų, jo elgesį lemia įgimtos savybės, fizinė būsena. Veikėjų charakteriai atsiskleidžia per kalbą, kurioje gausu šiurkščių, net vulgarių posakių. Populiariausi žanrai – romanas, novelė, drama.

Modernizmas

Modernizmas (pranc. moderne – naujas, šiuolaikinis) – kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir pasireiškęs mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Moderni (kvantinė ir reliatyvumo) fizika, moderni (analitinė ir kontinentinė) filosofija ir moderni skaičių teorija matematikoje, taip pat siejamos su šiuo periodu. Kai kurie mokslininkai skirsto XX a. į Modernizmo ir Postmodernizmo periodus, tuo tarpu kiti neįžvelgia griežtų skirtumų tarp pastarųjų krypčių ir abejas laiko skirtingais vieno judėjimo aspektais.

Klasicizmas

Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – Europos literatūrų raidos epocha, prasidėjusi Renesansu ir trukusi iki romantizmo. Tarpiniai šios raidos etapai: Barokas (XVII a.), Klasicizmas siaurąja prasme (XVIII a.), rokokas (XIX a. I p.).

Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais, geriausiais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos.

Katastrofizmas

Katastrofizmas (gr. katastrophe – sunaikinimas, pražūtis, mirtis) – tai civilizacijos žlugimo ir žmonijos pabaigos nuojautų išraiška, subrandinta pasaulinių karų ir masinių žudynių, atominio susinaikinimo ir biosferos užterštumo grėsmės, davusi pagrindą intelektualiniams sambūriams ir idėjinei stilistinei literatūros krypčiai.

Estetizmas

Estetizmas – daugiaprasmis terminas, reiškiantis ir žmogaus pažiūras, pervertinančias grožį bei estetines vertybes, ir modernistinio meno srovę, suabsoliutinusią meno kūrinio autonomiškumą, atskyrusią jo estetinį vertingumą nuo dorovinio turinio.

Estetizmas kaip grožio kultas tam tikrais aspektais reiškėsi per visą literatūros istoriją (pvz., XVI a. manierizmas), tačiau labiausiai suklestėjo kaip modernistinės kūrybos reiškinys. Siejosi su impresionizmo, simbolizmo ir neoromantizmo tendencijomis, reiškė priešinimąsi realizmui.

Ekspresionizmas

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme, iš expression ‘išreiškimas, išraiškingumas, išraiška’) – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

Dekadentizmas

Dekadentizmas (pranc. décadentisme – pagal žurnalo „Décadent“ (1886–1889), suformulavusio prancūzų literatūros krypties programą, pavadinimą) – XIX a. pab. Vakarų Europos kultūros tendencija ir pasaulėjauta, kuriai būdingos dekadanso apraiškos.

Filosofijoje dekadentizmo idėjos atsirado kaip pasipriešinimas natūralizmui, pozityvizmui, intelektualizmui. Jas savo veikaluose plėtojo Frydrichas Nyčė, Anri Bergsonas, Artūras Šopenhaueris. Literatūroje dekadentizmo idėjas populiarino poetai Šarlis Bodleras, Stefanas Malarmė, Artūras Rembo, Polis Verlenas, rašytojai Oskaras Vaildas, Gabrielė D’Anuncijus. Dekadentai tikrovę traktavo alegoriškai, metaforiškai, kėlė grynojo meno idėją, aukštino kūrėjo asmenybę, jų santykis su tradiciniu skoniu buvo provokuojamas, jausena miestiška, juos kankino amžinųjų idealų ilgesys, tradicinių dvasinių vertybių kaitą jie suvokė kaip Europos kultūros žlugimą. Dekadentizmo menui būdingas nusivylimas, mirties poetizavimas, misticizmas, erotika. Tai naujos, besiformuojančios modernistinės meninės sąmonės bruožai. Dekadentizmo idėjos davė pradžią labai įtakingai literatūrinei srovei – simbolizmui.

Barokas

Barokas (it. barocco – keistas, įmantrus) – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje baroką pakeitė rokokas (kai kurių tyrinėtojų rokokas laikomas vėlyvąja baroko faze) ir klasicizmas. Esminiai baroko stiliaus bruožai – sudėtingumas, įmantrumas, jausmingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, dramatiškumas, patetiškumas, polinkis į didybę, ansambliškumas.

Avangardizmas

Avangardizmas (pranc. avant-gardisme) – XX a. literatūros ir meno srovė, kuriai būdinga tradicinių, ypač realizmo, kūrybos principų neigimas, naujų, neįprastų meninės raiškos priemonių naudojimas.

Plačiąja prasme avangardizmas – sąmoningas priešiškumas meno akademizmui, kūrybos tradicijoms, maištingas senųjų vertybių perkainojimas, naujų raiškos priemonių įvedinėjimas. Siauresne prasme avangardizmas – tai XX a. 2–4 deš. literatūros ir meno modernistinės kryptys ir tendencijos, kurioms būdingas estetinis radikalizmas, antimiesčioniškos nuotaikos, tradicinių moralės ir meno normų parodijavimas, demonstratyvus neįprastų meninės raiškos priemonių naudojimas, polinkis į formalistinius eksperimentus. Literatūroje avangardizmui būdingų požymių turi tokios srovės kaip futurizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas, dadaizmas.

Siurrealizmas

Siurrealizmas (pr. sur – virš, réalisme – tikrovės, realybės) XX a. III-V dešimt. kultūrinis, intelektinis, artistinis, meninis judėjimas. Kilo iš dadaizmo, kuris klestėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dadaistai pirmieji atkreipė dėmesį į žmogaus pasąmonę kaip įkvėpimo šaltinį. Siurrealizmas prasidėjo su Andrė Bretono siurrealizmo manifesto paskelbimu 1924 m. [Daugiau...]

Egzistencializmas

Egzistencializmas (iš lot. existensia – egzistavimas, buvimas) – XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. [Daugiau...]

Neoromantizmas

Neoromantizmas − XIX a. pabaigos − XX a. pradžios meno tendencijos, artimos romantizmui. Neoromanikos termino vartosena nėra griežtai nusistovėjusi. Neoromanika vadinama tradicinių romantizmo formų gaivinimas, naujai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo ar realizmo ypatybėmis. [Daugiau...]



Puslapis 1 iš 212