|
|
“Kasdienės istorijos” (1938) – antrasis P.Cvirkos novelių rinkinys – rodo subrendusį pasakotojo talentą. Čia atsisakoma nuo nereikalingų stiliaus pušmenų, taupomas žodis, ieškoma taiklių posakių ir vaizdų, susitelkiama į vieną reikšmingesnį įvykį, veikėjų skaičius minimaliai sumažintas, nesiekiama sudėtingesnės psihologinės analizės. Novelėse žmonės rodomi pačiu reikšmingiausiu jų gyvenimo momentu, siužetai paimti iš kasdienybės, nedidelis įvykis padaromas svarbiu dėl vaizduojamojo žmogaus išgyvenimų. [Daugiau…]
A.Vaičiulaičio vienintelis romanas “Valentina” buvo išleistas 1936m. Šis romanas laimėjo “Sakalo” leidyklos premiją.
“Valentina” – tai subtilios meilės istorija, savo gamtiniu fonu ir impresionistiniu vaizdavimo būdu artimas I.Šeiniaus “Kupreliui”. Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta – Kirbynės bažnytkaimis – tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. [Daugiau…]
Vienas ryškiausių I.Simonaitytės kūrinių yra romanas “Aukštujų Šimonių likimas”. Už jį I.Simonaitytė 1935m. laimėjo Lietuvos valstybinę literatūros premiją ir į lietuvių literatūrą iš karto atėjo kaip brandi rašytoja. [Daugiau…]
“Varnos prie plento” – antrasis Antano Miškinio eilėraščių rinkinys, išleistas Nepriklausomoje Lietuvoje 1935m. Už jį poetui buvo paskirta “Sakalo” premija. Šiuo rinkiniu A.Miškinis pasirodė kaip pilnai subrendęs poetas. Asmeniniai motyvai čia persipina su visuomeniniais, juntama nusivylimo gaida, gyvenimo trapumo pajautimas. Pagrindinė šio rinkinio eilėraščių tema yra tėvynė – jos laimė ir kančia. Poetas nuoširdžiai susirūpinęs savo tautiečių vargais, gimtojo kaimo negerovėmis, todėl eilėraščiai skamba liūdnai, elegiškai ar kandžiai ironiškai. Poezijoje sumaniai įpinti tautosakos motyvai. Dėl A.Miškinio eilėraščių dainingo stiliaus daugumas eilėraščių virto dainomis.
Eilėraščių rinkinys “Šimtas pavasarių” priklauso “Keturių Vėjų” laikotarpiui. Atsistojęs naujo literatūrinio sąjūdžio priekyje, paskelbęs kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir visokiai rutinai, K.Binkis pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilo didelio talento jėga. Jo poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu. [Daugiau…]
Lietuvių literatūros klasiko, vieno pačių iškiliausių poetų B.Brazdžionio kūrybos rinktinėjė Per pasaulį keliauja žmogus pateikiami geriausieji, charakteringiausieji autoriui turinio ar formos atžvilgiu Nepriklausomoje Lietuvoje parašyti eilėraščiai. Šie eilėraščiai atliko tokį pat nacionalinio pasipriešinimo vaidmenį, koks XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje buvo atitekęs Maironio “Pavasario balsams”. Nepaisant draudimų, B.Brazdžionio kūryba buvo skaitoma ir mėgiama. [Daugiau…]
B.Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys – “Dievų miškas”. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį. [Daugiau…]
1929-1930m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą “Milžino paunksmė”. Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. [Daugiau…]
Atostogaudamas Nicoje (Prancūzija) 1931m. V.Mykolaitis-Putinas parašė romano Altorių Šešėly I ir II dalį. (Išspausdintas III dalių romanas 1933m.). Tuo laiku tai buvo didžiausia literatūrinė ir visuomeninė sensacija, nes talentingai parašytas romanas siejosi su paties rašytojo asmeninė drama. Tačiau romanas nėra V.Mykolaičio-Putino autobiografija. Autorius savo autobiografijoje taip rašo apie romano pagrindinį veikėją Vasarį: “Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo – panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas… Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju.” [Daugiau…]
Vinco Mykolaičio Putino poezijos rinkinys “Tarp dviejų aušrų” (1927m.) – romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima pavadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindinė šios lyrikos gaida, perpinanti ir kitus motyvus. Naktis čia įgyja simbolinės reikšmės: tarp dviejų aušrų, naktų budėjime, vyksta poeto kūrybos procesas, jo kovos persilaužimas. Visų romantikų ir simbolistų kūryboje naktis, kai menkuose šviesos likučiuose ir šešėlių žaidime išnyksta ribos tarp patiriamo ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio, atskleidžia didesnę realybę, negu diena, kurios šviesa negailestingai paslepia žvaigždėtą dangų ir paslaptingą žemės mistiką. Naktis yra didžiulis laukas, kur poeto fantazija ir emocijos gali laisvai banguoti, nekliudomos šviesos realybės, tikrovės dėsnių. [Daugiau…]
Lietuvių prozos raidoje aktyviausias vaidmuo teko ankstyvąjai A.Vienuolio kūrybai, kuri mokė sulydyti žmogaus ir aplinkos vaizdus į vieną pulsuojančią tėkmę, suteikė gamtos išgyvenimui ypatingo grožio ir egzistencinio reikšmingumo. Legendos, apsakymai ir apysaka Inteligentų palata priklauso šio laikotarpio kūrybai. [Daugiau…]
Pirmasis dramos “Skirgaila” variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius B.Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V.Krėvė 1924m. vasarą dramą perkūrė lietuviškai, ją žymiai pakeisdamas ir papildydamas.
“Skirgaila” – tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti 14a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Dramoje atskleidžiama tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi. [Daugiau…]
Vinco Krėvės rinkinyje Šiaudinėj pastogėj yra dvylika apsakymų, kuriuose vaizduojamas rašytojo jaunystės dienų Dzūkijos kaimas. Nors apsakymai yra paremti gana nereikšminga kasdieninės buities medžiaga, tačiau jie žavi nepaprastu aprašymo tikroviškumu, psichologiniu gilumu, detalių ryškumu, o vaizduojamieji asmenys iškyla kaip gyvi. [Daugiau…]
Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka “Dėdės ir dėdienės”, išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą. Kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti “dėdžių”, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį. [Daugiau…]
Psichologinis romanas “Kuprelis”, parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus kūrybos viršūnė. Kūrinys savo turiniu ir forma labai skiriasi nuo ankstesniųjų beletristinių pasakojimų tuo, kad visas dėmesys sutelktas į žmogaus individualų vidaus pasaulį, į nuotaikas, dvasinę būseną, į kylančias ir gęstančias mintis. “Kuprelyje” vaizduojami tautinio atgimimo pradžios laikai, tačiau tautiniai klausimai liečiami prabėgomis ir tik tarp kitko, neteikiant jiems dominuojančio vaidmens. [Daugiau…]
|
|
