A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. [Daugiau...]
|
||||||
|
S.Daukanto “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” yra vienintelis iš keturių jo istoriografinių veikalų, kurį pats išleido (Peterburge, 1845m.) Kiti trys veikalai yra pagrįsti chronologiniu įvykių dėstymu, o šiame sintetiškai ir įvairiapusiškai apžvelgiamas senovės lietuvių gyvenimas. [Daugiau...] Antano Strazdo ,,Giesmės svietiškos ir šventos”, išleistos Vilniuje 1814m., yra pirmas originalių lietuviškų eilėraščių rinkinys. Tai lietuvių pasaulietinės poezijos pradžia. Nors K.Donelaičio “Metai” parašyti anksčiau (XVIIIa. 7-ame dešimtmetyje), bet išspausdinti jie buvo Karaliaučiuje tiktai 1818 m.- taigi praėjus ketveriems metams po A. Strazdo rinkinio pasirodymo. A.Strazdo ,,Giesmės…” ir K.Donelaičio ,,Metai” – visos Lietuvių grožinės literatūros ištakos. [Daugiau...] S.Stanevičiaus literatūrinį palikimą sudaro odė “Šlovė Žemaičių” ir šešios pasakėčios. S.Stanevičiaus pasakėčios pasižymi originalumu. Dviejose pasakėčiose (“Lapė ir juodvarnis”, “Lapė ir žąsys”) S.Stanevičius panaudojo Ezopo pasakėčių motyvus. Kitų keturių pasakėčių (“Žmogus ir levas”, “Erelis, karalius paukščių”, “Aitvarai”, “Arklys ir meška”) motyvai – iš dalies paimti iš tautosakos (trys pasakėčios pavadintos žemaičių pasakomis) arba paties susikurti. [Daugiau...] BIRUTĖ sukurta apie 1823m. Vienas šio kūrinio variantas išspausdintas žurnale Kolumb 1828m., kitas įrašytas D.Poškos rinkinyje Bitelė Baublyje (Psczółka w Baublu), sudarytame apie 1824m., trečias, labiausiai paplitęs, datuotinas apie 1829m., paskelbtas S.Daukanto 1846m. išleistame rinkinyje Dainės Žemaičių. Antrasis Birutės variantas turi kitokį pavadinimą: DŪMOJIMAS SENO ŽEMAIČIO ANT KALNO BIRUTOS. [Daugiau...] Vertingiausias D.Poškos kūrinys yra “Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”. Jis parašytas sekant nežinomo lenkų rašytojo poema “Chłop polski” (Lenkų valstietis), tačiau dėl žymių turinio papildymų ir formos pakeitimų laikomas originaliu poeto kūriniu. Spėjama, kad “Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” parašytas 1815 – 1825m. Pirmą kartą šiek tiek pakeistas buvo išspausdintas “Aušroje” (1886 Nr1). 1947m. paskelbtas autentiškas kūrinio tekstas. [Daugiau...] A.Mickevičiaus poema “Konradas Valenrodas” pirmą kartą buvo išleista Peterburge 1828m. Poemos pratarmėje poetas išdėstė savo požiūrį į lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, apibūdino jos iškilumą bei suklestėjimą, paaiškino jos sunykimo priežastis. Lietuvos valstybės iškilimą lėmė lietuvių karingumas, o sunykimą – kultūrinis jų atsilikimas (užkariautieji krikščionys buvo labiau izoliuoti negu užkariautojai pagonys). Užkariavę nelietuviškas žemes, lietuviai asimiliavosi su vietos gyventojais, perėmė jų kalbą, tikėjimą, papročius ir atitrūko nuo etninių savo šaknų. Tokiu būdu Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė darėsi vis labiau nelietuviška, kol pagaliau visiškai nuėjo į praeitį. Lietuvių kalbą ir etninę kultūrą išsaugojo tiktai liaudis. Tačiau didinga Lietuvos valstybės praeitis teikia dėkingos medžiagos poetinei kūrybai – tai ir turi įrodyti poema “Konradas Valenrodas”. 1823m. Vilniuje buvo išleistas A.Mickevičiaus Poezijos antrasis tomas , kuriame pirmą kartą paskelbta jo poema Gražina. Poemoje vaizduodamas lietuvių kovas su kryžiuočiais, A.Mickevičius pavartojo lietuvių posakį Kvailas kaip vokietis ir išnašoje nurodė šaltinius, iš kurių tą posakį paėmė. Be A.Kotzebue istorijos ir S.B.Lindės žodyno, A.Mickevičius nurodo ir L.Rėzos 1818m. Karaliaučiuje išleistus K.Donelaičio Metus, palankiai atsiliepia apie Rėzos darbus ir itin pagiria Donelaičio kūrinį – jo turinį ir išraišką. Kadangi Metai buvo išleisti dviem (lietuvių ir vokiečių) kalbomis, A.Mickevičius, gerai nemokėdamas lietuviškai, greičiausiai skaitė vokišką kūrinio vertimą. L.Rėza – lietuvių tautosakos mokslo pradininkas. Jis išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį ir parašė pirmąją mokslinę studiją apie lietuvių tautosaką (liaudies dainas), tuo padėdamas pagrindą lietuvių folkloristikai. Dainų rinkinį L.Rėza sudarė apie 1815m. Rengdamasis jį plėsti, susirašinėjo su J.W.Goethe. Tačiau rinkinį, pavadinimu “Dainos oder Littauische Volkslieder”, savo lėšomis L.Rėza išleido tik 1825m. Šį pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį sudaro 85 dainos (lietuvių ir vokiečių kalbomis), 7 dainų melodijos, vokiški paaiškinimai ir platus straipsnis “Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas”. [Daugiau...] K.Donelaičio “Metai” – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. [Daugiau...] M.K.Sarbievijaus poezijos rinktinėje pateikiami įvairiais gyvenimo laikotarpiais rašyti kūriniai, parodoma jų žanrinė, tematinė ir estetinė įvairovė. Kūrinių išdėstymas atitinka poetui gyvam esant išleistų rinkinių struktūrą. [Daugiau...] Žymiausiam savo darbui “Postilei”, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M.Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. [Daugiau...] 1523m. išleista lotynų kalba parašyta “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę” (De statura feritate ac venatione bisontis carmen) – tai pirmas didesnis grožinės literatūros kūrinys apie Lietuvą. Poemoje plačiai pavaizduota istorinė Lietuva, jos gamta. Giesmėje nesiribojama pasakojimu apie stumbrą, girias ir medžioklę, joje apžvelgiami ir platesni Lietuvos gyvenimo įvykiai, santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Tai humanistinis pasaulietiška tema parašytas kūrinys. Jame propaguojama humanistinė etika, humanistinės pažiūros į žmonių tarpusavio santykius. [Daugiau...] Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (apie 1275-1341) laiškai yra vieni pirmųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštijos paminklų. Jie svarbūs ne tik kaip Lietuvos politinės istorijos ir kultūros istorijos šaltinis, bet ir kaip Viduramžių epistoliarinės literatūros pavyzdžiai. [Daugiau...] Žvilgsniai – tai neperiodinis kultūros žurnalas, ėjęs 1946–1948 metais Vokietijoje – Wiesbadeno ir Kasselio stovyklose. Pasirodė 4 rotatoriumi spausdinti numeriai. Rengė ir leido Jonas Mekas (redaktorius), Adolfas Mekas, Algirdas Landsbergis ir Leonas Lėtas. Žvilgsnių rengėjai avangardine maniera maištavo prieš lietuvių literatūrinės kūrybos saviizoliaciją, kultūrinio atsilikimo konservavimą, Vakarų modernizmo bei naujovių baimę. Jie kvietė burtis ne kultūros tęstinumo ar tradicijų neliečiamybei išsaugoti, o keisti jų formą, „rašyti kitaip“, ieškojo paralelių tarp prarastosios Vakarų kartos nuotaikų ir lietuvių literatūros proceso, neišgyvenusio srovinės brandos. |
||||||
|
© 2013 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
Naujausi komentarai