Silabotoninė eilėdara (gr. syllabe – skiemuo, tónos – balso įtempimas, tonas, kirtis) – eilėdara, pagrįsta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.
|
||||||
|
Silabinė eilėdara (gr. syllabe – skiemuo) – tai silabizmu arba izosilabizmu pagrįsta eilėdara. Senesniajam šios eilėdaros variantui būdingas silabizmas – apytikriai vienodas skiemenų skaičius visose kūrinio eilutėse, o jei kūrinys strofinis – atitinkamose strofų eilutėse. Sietynas – kultūros žurnalas, leistas Vilniuje 1988–1991 metais. Išėjo 10 numerių. Sietynas siekė suformuluoti dvasinius bei kultūrinius pamatus išsilaisvinimo procesui, skelbė idealistinį tikėjimą didžiosiomis vertybėmis. Išspausdino daugiau kaip 120 XIX–XX a. autorių tekstų. Serpentinas (lot. serpentinus – besirangantis kaip gyvatė) – tai eiliuotas tekstas, kuriame nuolat pasikartoja kai kurie žodžių junginiai: vienos eilutės pabaigoje, antros pradžioje ir t.t. Semiotika (gr. sēmeiōtike < sēmeíon – ženklas, požymis) – tai moderniosios kalbotyros (lingvistikos) sritis, tirianti ženklų struktūras, naudojamas įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, architektūroje, muzikoje ir t.t. Santarvė – kultūros ir literatūros žurnalas, leistas 1953–1958 metais Londone (Anglija). Išėjo 42 numeriai. Redagavo Fabijonas Neveravičius. Originalios kūrybos spausdinta nedaug. Beveik kiekviename numeryje buvo dedami straipsniai pasaulinės ir lietuvių literatūros temomis ar knygų recenzijos. Santara – kultūros žurnalas Lietuvai ir išeivijai, nuo 1989 m. ėjęs Kaune, vėliau Vilniuje. Leidžiamas 4-6 kartus per metus. Rašo įvairiais visuomenės, kultūros, politikos klausimais, spausdina užsienio autorių rašinius. Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Sakmių pasakojimai glausti, fabula lygi siužetui. Grožinėje literatūroje sakmė – gana retas žanras. Rubinaitis – žurnalas apie vaikų literatūrą ir knygas, einantis nuo 1994 m. Vilniuje. Leidžia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius. 1995–1999 metais „Rubinaitis“ buvo leidžiamas dukart per metus, nuo 2000 m. leidžiamas keturis kartus per metus. Skiriamas mokytojams, bibliotekininkams, vaikų literatūros tyrinėtojams, leidėjams ir tėvams, studentams, publikuojami vaikų literatūros teorijos, istorijos ir kritikos straipsniai, supažindinama su lietuvių ir užsienio rašytojų, dailininkų iliustruotojų kūryba, recenzuojamos naujausios knygos, spausdinami pokalbiai su žymiais literatūros ir meno žmonėmis, pateikiama daug informacinės ir bibliografinės medžiagos. Rubajatas – tai Artimųjų ir Vidurinių Rytų tautų (arabų, persų, turkų) poezijoje – ketureilė strofa, rimuojama vienu arba dviem rimais (AAAA, AAXA, AABB, ABAB) ir sudaranti teminę bei struktūrinę visumą. Dažniausiai pirmajame dvieilyje daroma prielaida, trečiojoje eilutėje – išvada, ketvirtojoje – aforistinė užsklanda. Romansas (isp. romance) – lyrikos žanras, jausmingas dainuojamasis eilėraštis, išreiškiantis trumpalaikes nuotaikas, meilės išgyvenimus. Paprastai dainuojami solo, pritariant gitara, armonika arba kitu muzikos instrumentu. Atsirado Ispanijoje, vėliau paplito daugelyje šalių. Ypač populiarus buvo Rusijoje. Lietuvoje romansai pradėti kurti XX a. I pusėje. Svarbiausi romansų motyvai – kitam ar kitai atiduota širdis, pradingusi meilė, ryžtas amžinai mylėti, mirties su mylimuoju pasirinkimas. Romansas iš esmės melodramiškas, juo siekiama sugraudinti, sujaudinti. Ritmika (gr. rhythmós – laikas, derinys, tvarka, sudėtis) – tai ritmo ypatybių visuma. Ritmas (gr. rhythmós – laikas, derinys, tvarka, sudėtis) – kurio nors proceso nutrūkstamumas ir tęsiamumas, proceso dalių kartojimasis. Kalbos ritmą sudaro žodžių, sintagmų, frazių, sakinių, periodų kartojimasis. Pasikartojantys kalbos vienetai vadinami ritmo vienetais. Kada kalbos ritmo vienetai kartojasi stichiškai, be aiškios tvarkos, toks ritmas vadinamas nemetrišku (dismetrišku) ritmu. Nemetriškas ritmas būdingas prozos kalbai. Kada kalbos ritmo vienetai kartojasi pagal kokį nors principą (metrą), toks ritmas vadinamas metrišku ritmu. Metriškas ritmas būdingas eiliuotai kalbai. Rinktinė – tai antologinis leidinys, ėjęs 1958–1963 metais Anglijoje. Leido „Nidos“ knygų klubas, išėjo 14 numerių. Leidinyje siekta telkti vertingiausias lietuvių spaudoje pasirodžiusias publikacijas. Rimas (gr. rhythmós – laikas, derinys, tvarka, sudėtis): 1. Kalbos garsų sąskambis. Toks rimas pasitaiko prozoje, pasakojamojoje ir smulkiojoje tautosakoje (mįslėse, priežodžiuose, patarlėse), posakiuose bei frazeologizmuose. Pvz.: Gėda – ne dūmai, akių neišėda. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Kaip moku, taip šoku. Liežuvio sauso niekas neklauso. Kieno galia, to ir valia. 2. Eiliuotos kalbos garsų sąskambis, turintis metrinę reikšmę. Toks rimas kūrinio metrinėje sandaroje turi nuolatinę poziciją. Jis gali sieti eilučių pradžią (inicialinis rimas), vidurį (medialinis, arba vidinis, rimas) arba pabaigą (finalinis, arba kadencinis, galūninis, rimas). |
||||||
|
© 2013 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||
Naujausi komentarai