Kategorijos

Rezistencijos literatūra

Rezistencijos literatūra prasidėjo XVIII a. pab. ir XIX a. sukilėlių dainomis ir pasakojimais, pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41) reiškėsi atėjūnus išjuokiančiomis eilėmis, anekdotais, atsišaukimais. Ragino išlaikyti tautinį orumą, nevykdyti bolševikų įstatymų, buvo paskelbta satyrinių kūrinėlių, išjuokiančių Stalino „saulę“, Hitlerio „naują Europą“, raudonuosius ir ruduosius okupantus.

Retorika

Retorika (graik. ρητωρ, rhêtôr, oratorius) – vienas iš trijų pirmųjų laisvųjų menų (šalia dialektikos ir gramatikos) Vakarų kultūroje. Senovėje ir Viduramžiais tiek retorika, tiek dialektika buvo suprantamos kaip siekis būti įtikinamu. Šiais laikais retorika suprantama kaip įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota dialektine tvarka.

Renesansas

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas) – Europos laikotarpis, (XIV – XVI amžius), kultūros judėjimas ir meno stilius, kuriam būdingas „beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituoti Antiką” (Peter Burke). Renesanso idėjos susiformavo Italijoje, vėliau išplito po visą Europą. Renesansas yra epocha tarp Viduramžių ir Naujų amžių, tai kelis šimtmečius trukęs periodas, kuriam būdingas daugelio modernios visuomenės pasaulėžiūros normų formavimasis. Renesansą kaip kultūros epochą charakterizuoja humanizmo sąvoka, akcentuojanti antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažanga, kritinio mąstymo vertybes.

Religinė poezija

Religinė poezija – tai poetinė antgamties slėpinių įžvalga. Antgamties motyvų (tarp jų krikščioniškų, ypač XVI–XVIII a.) esama lietuvių liaudies dainose. Lietuvių raštija prasidėjo su krikščionybės Dievo vardu. Esama literatūriškai vertingų religinių giesmių, himnų, psalmių vertimų protestantų ir katalikų giesmynuose.

Rebusas

Rebusas (lot. de rebus – iš daiktų) – tai tam tikras galvosūkis, kai grafiniais simboliais, sutartiniais ženklais ir piešinėliais, kuriuos kartais jungia viena raidė ar skiemuo, užšifruojamas koks nors žodis, posakis ar aforizmas.

Rauda

Rauda – apeiginės tautosakos žanras, kuriame reiškiamas sielvartas netekus artimo žmogaus ar kuriuo kitu tragišku, skausmingu gyvenimo momentu (per laidotuves, vestuves, ėmimą į rekrutus, sudegus namams). Raudas paprastai atlieka moterys.

Raudos žinomos nuo seniausių laikų daugelyje tautų. Jų yra „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, „Beovulfe“, „Vedose“, senoviniuose Artimųjų Rytų religiniuose tekstuose, Senajame Testamente. Skirtingų tautų raudos yra nevienodų formų – nuo primityvių šūksnių iki sudėtingo siužeto poemų. Jose paprastai gausu sušukimų, klausimų, pakartojimų, joms būdingas rečitatyvinis kalbėjimas, dažnai su perėjimais į kukčiojimą.

Raštai

Raštai – literatūros ir meno mėnesinis žurnalas, ėjęs 1940 m. lapkričio – 1941 m. gegužės mėn., Kaune. Išėjo 7 numeriai. Redagavo Petras Cvirka. Išspausdino kūrinių, kuriuos parašė lietuvių ir kitų tautų rašytojų rašytojai.

Publicistika

Publicistika (lot. publicus – viešas) – tai literatūros ir žurnalistikos (plačiąja prasme – raštijos ir žiniasklaidos) rūšis, aprėpianti aktualios politinės, socialinės, kultūrinės tematikos kūrinius.

Pseudonimas

Pseudonimas (gr. pseudes – melagingas, neteisingas + ónyma – vardas) – tai slapyvardis, netikras, išgalvotas asmenvardis, vartojamas vietoj tikrosios pavardės.

Anoniminiai, pseudonimais ir kriptonimais pasirašyti grožiniai, publicistiniai kūriniai – nuolatinis spaudos reiškinys. Autorystė slepiama dėl politinių, konfesinių, etinių, įvairių subjektyvių motyvų. Pseudonimai kartais virsta literatūrinėmis pavardėmis ir vartojami vietoj tikrosios pavardės (Maironis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris) arba kartu su pavarde (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vincas Mykolaitis-Putinas).

Psalmynas

Psalmynas (lot. psalterium) – tai psalmių knyga, susidedanti iš 150 giesmių, maldų ir eilėraščių rinkinio. Jame išreiškiami patys įvairiausi jausmai. Psalmes jungia gilus tikėjimas Dievu, meilė jam. Po Babilono tremties Psalmynas tapo Izraelio giesmynu ir maldynu.

Psalmynas padalintas į penkias knygas. Kiekviena jų baigiasi šlovinimo žodžiais. Manoma, kad psalmių rinkiniai jau buvo sudarinėjami Dovydo laikais, o gal ir dar anksčiau. Šis darbas darytas per visą Izraelio istoriją ir, kai kurių tyrinėtojų manymu, kulminaciją pasiekė, žydams sugrįžus iš Babilono tremties ir atstačius šventyklą.

Psalmė

Psalmė (gr. psalmós – giesmė) – religinė hebrajų giesmė, poezijos žanras. Psalmių poetika ir metrika pagrįsta sintaksiniais paralelizmais; atlikimo būdas – rečitatyvinis giedojimas.

Didžioji dalis psalmių užrašyta Psalmyne, vienoje iš Biblijos dalių. Psalmyną sudaro 150 psalmių, iš kurių 73 tradiciškai priskiriamos Izraelio karaliui Dovydui. Biblijoje yra įvairaus turinio psalmių – Dievo šlovės, padėkos, skundo, atgailos, meldimo, gedulo, pranašysčių. Nemažai psalmių buvo giedamos per pamaldas šventykloje, kitos – Izraelio tautos tremties laikais. Dalis psalmių išreiškia Izraelio tautos tikėjimą, kitos – labai individualios ir asmeniškos.

Protėjas

Protėjas (gr. Prōteus – graikų mitologijoje – aiškiaregys jūros senis, sugebėjęs bet kuo pasiversti) – tai literatūros forma, kūrinys (paprastai viena hegzametro eilutė), kurio visus žodžius galima kaitalioti vietomis, nesuardant metrinės struktūros.

Prošvaistė

Prošvaistė – literatūros almanachas, ėjęs 1937-1940 m. Kaune. Leido Spaudos fondas. Išėjo 4 knygos. Spausdinti grožinės literatūros kūriniai, kritikos straipsniai, recenzijos.

Proskyna

Proskyna – kultūros almanachas (žurnalas) jaunuomenei, leistas nuo 1989 m. Vilniuje. Ėjo 6 kartus per metus, nuo 1995 m. – metinis leidinys. Skelbė kultūrologinio pobūdžio informaciją, publicistiką, grožinės literatūros kūrinius ir vertimus.

Proletarinė literatūra

Proletarinė literatūra – socialistinėmis idėjomis pagrįsta ir klasinę proletariato sąmonę išreiškianti literatūra. Lietuvių proletarinė literatūra skelbė komunistų partijos idėjas, vaizdavo revoliucinę kovą, ragino nuversti kapitalistinę santvarką Lietuvoje. Ji buvo atitrūkusi nuo bendro lietuvių literatūros raidos proceso, priešiška joje skelbtoms tautinėms ir etinėms idėjoms, be retų išimčių schemiška, menkos meninės vertės.