Kategorijos

Juozas Grušas

Juozas Grušas (1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose, Šiaulių raj. – 1986 m. gegužės 21 d. Kaune) – žymus XX a. antros pusės lietuvių dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas bei kultūros veikėjas.

Biografija

Pirmasis J. Grušo mokytojas buvo lietuvių poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, kuris išmokė rašto ir sudomino literatūra. Vėliau baigė Sutkūnų pradžios mokyklą. Savarankiškai pasimokęs, 1920 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurią 1924 m. baigė. 1924–1931 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultete. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vokiečių literatūrą, pedagogiką. 1928 m. buvo „Šatrijos“ draugijos pirmininkas. 1931 m. dėstė lietuvių kalbą ir istoriją žydų mokytojų pedagoginiuose „Tarbut“ kursuose.

1931 m. kartu su Baliu Sruoga inicijavo Lietuvos rašytojų draugijos įsteigimą, 1937–1938 m. buvo šios draugijos pirmininkas. 1928–1939 m. redagavo katalikišką savaitraštį „Mūsų laikraštis“.

1940–1941 m. dirbo Valstybinėje leidykloje Grožinės literatūros skyriaus atsakinguoju redaktoriumi. 1941–1949 m. gyveno žmonos gimtinėje Joniškyje, mokytojavo, ūkininkavo. 1949 m. sugrįžo į Kauną, atsidėjo vien literatūriniam darbui. Nuo 1948 m. LSSR rašytojų sąjungos narys. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba

Dailiosios literatūros uždavinys: pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoninti, kelti ir auklėti (Juozas Grušas).

Savo kūrybos kelią J. Grušas pradėjo eilėraščiais, kuriuos nuo 1925 m. spausdino laikraščiuose. Greitai poeziją pakeitė proza. Pirmoji rašytojo knyga „Ponia Bertulienė“ spaudoje pasirodė 1928 m., o didžiausią populiarumą iš prozos darbų pelnė romanas „Karjeristai“ (1935 m.).

Dramaturgijos tikslas – kuo tobuliau išreikšti gyvenimo tiesą (Juozas Grušas).

Nuo šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Kūrėjas lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos (istorinė drama “Herkus Mantas”) ir tragikomedijos (drama “Meilė, džiazas ir velnias”) žanrus. Sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiasi tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos.

Parašė buitines ir istorines dramas:

„Tėvas ir sūnus“ (1945 m.),
„Dūmai“ („Smalkės“, 1956 m.)
„Herkus Mantas“ (1957 m.)
„Adomo Brunzos paslaptis“ (1967 m.)
„Barbora Radvilaitė“ (1972 m.)
„Švitrigaila“ (1975 m.)
„Unija“ (1977 m.)
„Gintarinė vila“ (1979 m.)
„Meilė, džiazas ir velnias“ (1967 m.)

Daugelis jų pastatytos Kauno dramos teatre. Šimtmečio spektakliu pripažinta „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.).

1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. 1984 m. išėjo pjesių rinkinys „Mykolas Glinskis“, o 1986 m. – apsakymų ir novelių rinkinys „Gyvų sienojų namai“.

1957 m. paskirta Valstybinė premija už tragediją „Herkus Mantas“, 1976 m. – už pjeses „Švitrigaila“, „Barbora Radvilaitė“ ir „Pijus nebuvo protingas“.

1962 m. J. Grušui suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo, 1971 m. – Liaudies rašytojo garbės vardas. 1972 m. sukurtas portretinis biustas (skulpt. Danutė Danytė). 1976 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas „Laimingasis – tai aš“ (scenarijaus autoriai Petras Palilionis ir Vytenis Imbrasas). Tais pačiais metais skulptorė Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė biustą „Dramaturgas Juozas Grušas“. 1989 m. rašytojo namuose Žaliakalnyje pradeda veikti Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialas – Juozo Grušo memorialinis muziejus.



Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>