Juozas Lozoraitis (1871 m. sausio 10 d. Baltrušiuose, Vilkaviškio apskritis – 1920 m. rugsėjo 12 d. Kaune) – knygnešys, varpininkas, rašytojas, Lietuvos spaudos, visuomenės ir politinis veikėjas.
Biografija
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau vertėsi prekyba, dažnai važinėjo į Tilžę, iš kurios parveždavo ir draudžiamos literatūros. Nuo 1895 m. su broliu Jonu veikė „Sietyno“ draugijoje. Daug kartų kratytas, kelis kartus suimtas.
1900 m. Paryžiaus parodai surinko apie 200 liaudies meno eksponatų. Nuo 1902 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1905–1907 m. – įvykių Užnemunėje organizatorius ir dalyvis. Per I pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją. Maskvoje rūpinosi pabėgėlių šelpimu. Po karo gyveno Utenoje.
Kūryba
Nuo 1891 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Ūkininkas“, „Varpas“, „Naujienos“, „Vienybė lietuvninkų“, „Vilniaus žinios“, „Darbininkų balsas“. Slapyvardžiai: Višakis, Musė, Tilvikas.
Rašė prozą, eiles, publicistinius straipsnius. Kūrybai būdinga varpininkų programos nuostatos – Tėvynės meilės, darbo, lygybės idėjų akcentavimas, užuojauta nuskriaustiesiems, smerkiama carinė priespauda. Apysakoje „Kėkštų Simas“ propaguojamos žemės ūkio naujovės. „Idėjoje ant mėšlyno“ keliama aktuali to meto „lietuviškų šeimynų“ problema. Išvertė rusų revoliucinių dainų.
Bibliografija
Idėja ant mėšlyno, 1900 m.
Kėkštų Simas, apysaka, 1901 m.
Našlaitė, poema, 1905 m.
Audra kyla, rinktinė, Vaga, 1988 m.
Palikite komentarą