Petras Skarga (Piotr Skarga, lenk. Piotr Powęski; 1536 m. vasario 2 d. Grójece – 1612 m. rugsėjo 27 d. Krokuvoje) – SJ, LDK visuomenės veikėjas, jėzuitas, hagiografas, rašytojas, polemikas, teologas, kontrreformacijos kovotojas.
Biografija
P.Skarga gimė Grojece, netoli Varšuvos. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat katekizmo, giedojimo ir šiek tiek lotynų kalbos gramatikos. 1552 m. įsirašė į Krokuvos akademiją. Tenai trejus metus studijavo teologijos mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis.
1555 m. P.Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie šv. Jono kolegijos. 1564 m. įšventintas kunigu ir paskirtas kanauninku, o po kiek laiko – Lvovo kapitulos kancleriu. 1568 m., daugelio atkalbamas, išvyko į Romą. Ten P.Skarga studijavo teologiją, klausė Vatikano šv. Petro bazilikoje išpažinčių, įstojo į jėzuitų noviciatą. 1569 įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų mokyklose. 1571 m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, 1573 m. sausio mėnesį P.Skarga atvyko į Vilnių padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui.
1579 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė akademiją, kurios pirmuoju rektoriumi paskirtas P.Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių Steponą Batorą aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo 1579 iki 1584 metų. 1583 m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas Livonijos vietininko patarėju. 1584 m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į Krokuvą. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“ (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, 1984, p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, P.Skarga šiame mieste įkuria kelias organizacijas. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ („Bractwo Milosierdzia“) – pradėjo veiklą jau 1584 metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki 1948 metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P.Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ („Komora potrzebujących“), padėjo susikurti draugijai “Šv. Mikalojaus skrynelė” („Skrzynka sw. Mikolaja“), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P.Skarga su kitais kapitulos nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ („Bractwo sw. Lazarza“).
Nuo 1588 m. P.Skarga tapo Zigmanto III rūmų pamokslininku. 1612 m. Velykų pirmąją dieną 76 metų P.Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro bažnyčioje Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti Mišių, tik kiekvieną dieną priimdavo šv. Komuniją. 1612 m. rugsėjo 27 d. žymusis pamokslininkas mirė.
Kūryba
Populiariausias Skargos veikalas Żywoty świętych (Šventųjų gyvenimai, 1579) yra pirmasis stambus Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas, kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės ideologija, nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Susilaukęs pakartotinių leidimų, šis veikalas turėjo reikšmės vėlesnei žanro plėtotei, buvo pavyzdys ir šaltinis Motiejaus Valančiaus hagiografiniams pasakojimams. Pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos knyga „Šventųjų gyvenimai“, parašytas jėzuitų provinciolo paliepimu. Pirmą kartą jis išleistas 1579 m. Vilniuje, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvėje. Šis veikalas plačiai išgarsino autorių ir sulaukė 25 leidimų, iš kurių 8 pasirodė dar esant gyvam Skargai (m. 1612).
Vilniuje išleisti pirmieji Skargos poleminiai traktatai Pro Sacratissima Eucharistia… (Apie Švenčiausiąją Eucharistiją…, 1576), Siedm filarów na których stoi katolicka nauka (Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas, 1582) kritikuoja kalvinisto Andriaus Volano darbus. Formuodamas jėzuitišką „kovojančio“ kataliko poziciją (traktatas Żołnierz chrześcijański / Krikščioniškasis karys, 1606; Vilniuje išl. 1738, 1748, 1759), Skarga pasirodė ir kaip politikas, katalikiškosios monarchijos gynėjas.
Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rink. Kazania sejmowe (Seimo pamokslai, 1597), kuriame įtaigia barokine retorika pasiekiama brandi politinės minties ir religinių apmąstymų sintezė. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, teologinės sistemos kontekste.
1577 m. jėzuitas Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“
Knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“: 1590 m. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui. Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir Lietuvos religinės idėjos iškraipymą. Lenkų intelektualas nejautė Lietuvos širdies. LDK idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios Romos idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – 1552 m. Ivanas Rūstusis iškelia stačiatikių kryžių virš Kazanės, 1589 m. Maskvoje įkuriamas patriarchatas. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis apologetas Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją (1439), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios Bizantijos, tiek jos agonija nevengiančios pasinaudoti Romos abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. 1596 m. Rytų Bažnyčia Lenkijoje ir LDK suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino popiežius, o Abiejų Tautų Respublikos karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi Europą.
Bibliografija
Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ir Andriaus Volano ereziją, 1576.
Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą, 1577.
Šventųjų gyvenimai, 1579.
Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų mokslas, 1582.
Seimo Pamokslai, 1597.
Krikščioniškasis karys, 1606.
Palikite komentarą