Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (1790–1878) – Lietuvos rašytoja.
Biografija
Gimė prie Lydos, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės šeimoje, augo Taujėnų dvare, Ukmergės apskrityje. 1818 m. ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuazel-Gufjė. Užaugino vieną sūnų Aleksandrą, kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos caras Aleksandras I.
Mirė 1878 m. Nicoje (Prancūzija).
Kūryba
S. Tyzenhauzaitė – viena pirmųjų Lietuvos rašytojų moterų. Kūrė prancūzų kalba. Didžioji dalis kūrybos – istoriniai romanai, paremti tikrais Lietuvos istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.
„Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818 m.)
„Barbora Radvilaitė“(1820 m.)
„Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.)
„Politikos nykštukas“ (1827 m.)
„Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.)
„Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.)
„Litanijos“ (1878 m.)
„Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.)
„Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.)
„Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.)
„Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (memuarai, kitaip vadinosi – „Reminescencijas“, 1862 m.)
Palikite komentarą