->
Psichologinis romanas “Kuprelis”, parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus kūrybos viršūnė. Kūrinys savo turiniu ir forma labai skiriasi nuo ankstesniųjų beletristinių pasakojimų tuo, kad visas dėmesys sutelktas į žmogaus individualų vidaus pasaulį, į nuotaikas, dvasinę būseną, į kylančias ir gęstančias mintis. “Kuprelyje” vaizduojami tautinio atgimimo pradžios laikai, tačiau tautiniai klausimai liečiami prabėgomis ir tik tarp kitko, neteikiant jiems dominuojančio vaidmens.
“Kuprelyje”, kurį I.Šeinius vadina ne romanu, bet “vienos pavasario dienos pasaka”, vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto, bet užtat emociškai gausiai jos apdovanoto, žmogaus gyvenimo ir meilės istorija. Jame, kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikšmės turi gamta. Net vėjinis malūnas, kuris čia tėra atsitiktinis pasakojimo fonas, neturįs jokio iš anksto numatyto vaidmens, kylančios ir rimstančios audros ritme tarytum įsijungia į pasakojimo veiksmą ir tampa gyvu Olesio tragedijos potvynių bei atoslūgių akompanimentu. I.Šeiniaus gamta – gyva, intensyvi, “sąmoninga”, kurianti ir dalyvaujanti: Dievas ir “pasaulio siela” kartu. Olesio būties sampratoje, kuri be jokios abejonės sutampa su paties autoriaus pasaulėžiūra, stipriai jaučiamas vokiečių idealistinės filosofijos idėjų poveikis.
I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju nelaimingos meilės istorija. Iš “Kuprelio” vėlesnieji beletristai mokėsi rašyti meilės istorijas.
“Kuprelis”, tiek istorine reikšme, tiek kūrybiniu autentiškumu, yra vienas pačių iškiliausių veikalų visoje dailiojoje lietuvių prozoje. Kartu jis yra ir aukščiausia I.Šeiniaus kūrybos viršūnė.
Palikite komentarą