Bibliografija (gr. bibliographía – knygų rašymas) – įvairių rūšių ir paskirties bibliografinių priemonių visuma, bibliografijos mokslas, praktinė informacinė veikla.
|
||||||
|
Bibliotekų darbas – bibliotekininkystės ir bibliografijos biuletenis, 1949–90 leistas Kultūros ministerijos ir Respublikinės bibliotekos. Nuo 1961 mėnesinis. Spausdino rašytojų bibliografijas, knygų recenzijas ir anotacijas, grožinę kūrybą (daugiausia bibliotekininkų). Biografija (gr. biographía – gyvenimo aprašymas) – seniausias rašytinio pasakojimo žanras. Tai žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties, biografijos objektas, chronologinė seka formuojanti pasakojimo struktūrą. Biografijos autorius operuoja realiais faktais, kurie gali būti sutraukti į glaustą informacinį pranešimą ir išplėtoti į asmenybės raidos, jos aplinkos bei laiko studiją. BIRUTĖ sukurta apie 1823m. Vienas šio kūrinio variantas išspausdintas žurnale Kolumb 1828m., kitas įrašytas D.Poškos rinkinyje Bitelė Baublyje (Psczółka w Baublu), sudarytame apie 1824m., trečias, labiausiai paplitęs, datuotinas apie 1829m., paskelbtas S.Daukanto 1846m. išleistame rinkinyje Dainės Žemaičių. Antrasis Birutės variantas turi kitokį pavadinimą: DŪMOJIMAS SENO ŽEMAIČIO ANT KALNO BIRUTOS. [Daugiau…]
S.Daukanto “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” yra vienintelis iš keturių jo istoriografinių veikalų, kurį pats išleido (Peterburge, 1845m.) Kiti trys veikalai yra pagrįsti chronologiniu įvykių dėstymu, o šiame sintetiškai ir įvairiapusiškai apžvelgiamas senovės lietuvių gyvenimas. [Daugiau…] Bukolika (gr. bukolikos – piemenų, piemeniškas) – antikinės poezijos žanras, trumpas lyrinis epinis dialogų arba dainos formos kūrinys, kuriame vaizduojamas niekieno nedrumsčiamas piemenų, žemdirbių gyvenimas, jų meilė, gamta. Bukolika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, italų Renesanso poezijoje. Žanro pradininkas – graikų poetas Teokritas. Su bukoline poezija susiję pastoralės, idilės, eklogės žanrai. Cenzūra (lot. censura < censeo – vertinu) – spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas. Cenzūra skirstoma pagal kontrolės būdą ir pagal kontroliuojančio organo priklausomybę. Pagal pirmąjį požymį ji gali būti išankstinė (prevencinė), taikoma dar neišspausdintiems leidiniams, ir paskesnioji (represinė) – bausmės už išspausdintus darbus. Pagal antrąjį požymį skiriama valstybinė (bendroji, karinė) bei bažnytinė cenzūra. Cezūra (lot. caesura – perskėlimas) – pastovi pauzė tarp žodžių, nuolat pasikartojanti poezijos kūrinio eilutėse. Cezūra dažniausiai būna ilgose eilutėse ir dalija jas pusiau. Padeda intonuoti eilutę, individualizuoti jos skambesį. Po kirčiuoto (antikinėje eilėdaroje – po ilgo) skiemens einanti cezūra vadinama vyriškąja, po kirčiuoto ir vieno nekirčiuoto (antikinėje eilėdaroje – po trumpo) – moteriškąja, po kirčiuoto ir dviejų nekirčiuotų – daktiline. Chorėjas (gr. choreíos – susijęs su šokiu, šokio): 1. Antikinėje eilėdaroje dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo ilgas, o antras trumpas (JI). Chorijambas (gr. choríambos < choreíos – susijęs su šokiu + íambos < iáptein – užpulti, apiberti žodžiais): 1. Antikinėje eilėdaroje – keturskiemenė pėda (arba metras), kurios kraštiniai skiemenys ilgi, o viduriniai trumpi (J I I J). Chrestomatija (gr. chrestos, „naudingas“, ir manthano, arba mathein, „mokytis“) – tekstų rinkinys. Chrestomatijose pateikiami tekstai laikomi pavyzdiniais, klasikiniais kokios nors srities pavyzdžiais arba iliustruojančiais tam tikro dalyko, epochos savitumus, tipinius dalykus. Daina, muzikoje vadinamas santykinai trumpas vokalinės muzikos kūrinys, kurį gali lydėti muzikos instrumentų akompanimentas. Ypatingas dainos bruožas yra tekstas, kuris yra dainuojamas. Dažniausiai dainą atlieka vienas atlikėjas, tačiau ji gali būti atliekama ir dueto, trio ar netgi dar daugiau žmonių. Kita vertus, muzikos kūriniai su daugiau nei vienu balsu dažniausiai laikomi choralais, o ne dainomis. Dainų tekstai dažniausiai būna rimuoti, poetiški, tačiau lygiai taip pat gali būti ir religiniai tekstai, proza. Be to, dainos skirstomos ir pagal kitus kriterijus. Pirmiausiai dainos pagal autorystę skirstomos į menines, populiariąsias ir liaudies dainas. Pagal paskirtį dainos kategorizuojamos į sakralines ir kasdienines. Taip pat galima skirstyti dainas pagal žanrines charakteristikas (baladė, šokis ir t. t.) arba sukūrimo laikotarpį (Renesanso, barokinės, naujųjų laikų dainos). Dainava – vienkartinis literatūros ir dailės almanachas, redaguotas Fausto Kiršos ir Balio Sruogos, išleistas „Vilkolakio“, spausdintas Tilžėje. Formatu, rašyba ir dvasia – “Pirmojo baro” tęsinys, skelbęs simbolizmo estetikai artimas nuostatas, kvietęs telktis kūrybai „visus, kuriuose dar teberusi mistikos virpesio žavėjimas“, kurie neieško „eilėse naudos“, kuriems teatre nepriimtina „natūralingoji vaidyba“. Daktilis (gr. dáktylos – pirštas): 1. Antikinėje eilėdaroje – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo ilgas, o kiti du trumpi (J I I).
Darbai ir dienos – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys, leistas 1930-1940 m. ir nuo 1995 m. Kaune. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||