Poliptotas (gr. polýptōton – kas sudėtas iš daugelio linksnių) – tai retorikos terminas, reiškiantis figūrą, pagrįstą to paties žodžio kartojimu tekste įvairiomis gramatinėmis formomis.
|
||||||
|
Poetinė drama – tai draminio veiksmo veikalas, jungiantis poetinės kalbos stilistiką su teatrine forma, neretai skiriamas tik skaitymui. Poema (gr. poíēma – darbas, kūrinys, poema) – tai poezijos žanras – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys, pagrįstas vienos idėjos sutelkta pergyvenimų grandine. Poema neturi vieningos klasifikacijos: pagal turinį gali būti didaktinė, filosofinė, pagal artimumą atskiroms literatūros rūšims bei žanrams – epinė, lyrinė, draminė, humoristinė, satyrinė, epigraminė, baladinė, folklorinė, publicistinė, pagal priklausomybę literatūros srovėms – romantinė, realistinė, simbolistinė. Dominavusi klasicizmo epochoje kaip svarbiausias žanras, XIX a. vid. neteko savarankiškos raidos, ėmė priklausyti savo struktūra nuo bendrųjų literatūros srovių, poezijos motyvų ir stiliaus. Plagiatas (lot. plagiatus – apiplėšimas, svetimo pasisavinimas) – svetimo kūrinio, jo motyvų, atskirų skyrių ar pastraipų pasisavinimas ir platinimas savo vardu.
Piramidė – figūrinis tekstas, grafiškai išdėstytas piramidės pavidalu, laikytinas elogijo rūšimi. Humanistinėje Europos kultūroje piramidė buvo populiarus nemirtingumo, amžino atminimo simbolis, tad ir literatūrinės piramidės paprastai buvo kuriamos pažymėti nuveiktiems reikšmingiems darbams, svarbiems žmogaus gyvenimo tarpsniams arba kaip epitafijų analogai. Perifrazė (gr. períphrasis – kalbėjimas užuolanka) – aprašomasis tiesioginio, tikrojo pavadinimo nusakymas, pvz.: būrų dainius (Kristijonas Donelaitis), Lietuvos upių tėvas (Nemunas). Pasakojimas – tautosakos žanras, priklausantis sakmių rūšiai; siužetiniai ar nesiužetiniai kūrinėliai, kuriuose vaizduojami atmintini ar keisti praeities įvykiai, žymūs ar gyvenimo būdu išsiskiriantys žmonės. Pasakojimai laikomi tikroviškais kūriniais, dažnai juose minimi konkretūs įvykio dalyviai bei liudytojai, nurodoma konkreti vieta. Pasaka – epinio žanro, trumpas, fantastinis, pamokantis, nesudėtingo turinio kūrinys su beveik visada gera pabaiga. Šiam žanrui būdingi stebuklai, pasivertimai, pasakiški daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Pasakose ypatingai atskiriami teigiami ir neigiami kūrinio veikėjai. Pasakose apstu personifikacijų, magiškų skaičių. Parodija (gr. parōdía – burleska, parodija, pajuokiamas kūrinys) – priešpriešos tekstai, atsiradę Graikijoje V a. pr. Kr., imituojantys svetimą balsą, jausenos būdą, stilistiką skirtingos pasaulėjautos pagrindu ir tuo būdu karikatūriškai deformuojantys imituojamą objektą. Pasrodija yra vienintelė literatūrinė forma, kur iškart girdimi du autoriai. Priešingos mąstymo kryptys, kontrastiška intonacijų dermė, daugiabalsiškumo įtampa lemia jos meninį efektą. Paradoksas (gr. parádoxos – netikėtas) – tai stulbinantis kūrinys, priešingas paplitusiems įsitikinimams, suplakantis į viena tai, kas akivaizdu, su tuo, kas prieštarauja sveikam protui. Prozos, poezijos, dramos stilistinė priemonė, gimininga aforizmui. Parabolė (gr. parabole – palyginimas) – pasakėčiai gimininga pasakojimo forma, užbaigianti tam tikro atsitikimo istoriją pamokančiomis religinio, filosofinio, moralinio turinio išvadomis. Pamokslas – tai krikščionių bažnytinės literatūros žanras. Susiformavo ankstyvosios krikščionybės laikais. Skiriamos dvi pamokslų atmainos: teminis pamokslas (lot. contio, sermo) ir homilija. Teminiai pamokslai artimesni pasaulietinei literatūrai, labiau pavaldūs dominuojančiai retorikos teorijai, dažnai turi teologinio, visuomeninio ar politinio traktato pobūdį. Homilijos – kalbos, aiškinančios konkretų Biblijos fragmentą. Palindromas (gr. palíndromos – bėgantis atgal, grįžtantis) – tai artificiozinės literatūros forma, žodis, žodžių junginys, sakinys ar eilutė, kurią galima skaityti iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę. Onomastika (gr. όνομα = onoma – „vardas“) – lingvistikos šaka, kurios tyrimo objektas yra tikriniai vardai. Onomastika tapatinama su eponimiku, kartais su akrostichu.
Nekrologas (gr. nekrós – negyvėlis, numirėlis + lógos – žodis, kalba) – tai trumpas ar ilgesnis tekstas žmogaus mirties proga, apibūdinantis velionio gyvenimą, nusakantis jo reikšmę visuomenei bei kultūrai. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||