Logogrifas (gr. lógos – žodis + gríphos – mįslė) – tai atificiozinės literatūros forma, eilėraštis, kuriame kokio nors asmens vardas ar daikto pavadinimas, suskaidytas skiemenimis ar raidėmis, „paslėptas“ tekste pagal tam tikrą raktą.
|
||||||
|
Logaedas (gr. logaoidikós – sudėtas iš daktilinių ir trochėjinių pėdų, t.y. esantis tarp prozos ir poezijos): 1. Antikinėje eilėdaroje – eilutė, susidedanti iš triskiemenių ir dviskiemenių pėdų bei metrų, dažniausiai iš daktilių ir chorėjų arba iš anapestų ir jambų. Triskiemeniai metrai (daktilis ir anapestas) buvo laikomi tinkamais dainavimui (aojde), o dviskiemeniai metrai (chorėjas ir jambas) – dialogui (logos). Iš to kilo ir lodaedo pavadinimas (logos + aojde). Literatūros teorija – tai literatūros mokslo šaka, kurios tyrimo tikslai – atskleisti ir aprašyti bendruosius literatūros esmės, genezės, funkcionavimo, tipologijos bei suvokimo dėsningumus. Literatūros sociologija – tai socialinių ir humanitarinių mokslų tarpinė disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį.
Literatūros kritika (gr. tá kritiká – kas susiję su sprendimu, vertinimu, literatūra) – tai gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas. Literatūros kritikos objektas yra ir jos pačios bei literatūrologijos veikalai. Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža. Literatūros istorija – literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje. Leoninas – taikomas viduramžiškiems lotyniškiems eilėraščiams (paprastai hegzametrams ir pentametrams) su vidiniais rimais (kiekvienoje eilutėje prieš cezūrą esantis žodis rimuojamas su paskutiniuoju žodžiu). Lema (gr. lemma – prielaida) – kalbotyroje pagrindinė žodžio forma. Laiškas – raštiškas kreipimasis į konkretų adresatą – asmenį arba asmenų grupę. Laiškas dažnai perteikia ne tik faktinę informaciją, bet ir siuntėjo (adresanto) jausmus bei mintis. Laiškai rašomi nuo rašto atsiradimo pradžios (III tūkstantmečio prieš mūsų erą. Laiškų forma ištobulėjo antikos, viduramžių, renesanso ir švietimo laikais. Paplitus spaudai (ypač periodinei), laiškų, kaip informacijos šaltinio bei polemikos priemonės, vaidmuo sumažėjo. Labirintas (gr. labýrinthos – labirintas) – tai artificiozinės literatūros forma, kūrinys, kurio eilutės ar fragmentai grafiškai išdėstyti kaip labirintą (kartais – šachmatų lentą) primenanti figūra. Kubas (kvadratas) – artificiozinės literatūros forma, eiliuotas kūrinys, kurio pirmąją eilutę sudarantys žodžiai iš eilės kartojami, kaip tolimesnių eilučių pirmieji žodžiai. Kriptonimas (gr. kryptós – paslėptas, slaptas + ónyma – vardas) – slapyraidis, sudarytas iš vardo ir pavardės, pavardės ir slapyvardžio, slapyvardžio pirmųjų raidžių derinio arba šiaip parinktų raidžių. Koreliatyvas (lot. correlativum < correlatio – tarpusavio ryšys, sąsaja) – tai eiliuotas lotyniškas kūrinys, kurio visi žodžiai išbarstyti po tekstą, o skaitytojas turi pats surasti „raktą“, t.y. atsekti jų pradinę tvarką, kad suprastų turinį. Vienintelis išorinis koreliatyvo požymis – skyrybos ženklai (kableliai ir taškai) po kiekvieno žodžio. Konkordantas (lot. concordans < concordare – derintis vienam prie kito, derėti tarpusavyje) – tai artificiozinės literatūros forma, dažniausiai dviejų eilučių eilėraštis, kurio kai kurie žodžiai ar skiemenys yra bendri abiems eilutėms, tačiau tų eilučių turinys skirtingas ar net priešingas.
Komparatyvistika – tai literatūros mokslo šaka, tirianti tarptautinius literatūrinius ryšius, motyvų, žanrų ir formų migraciją bei tipologiją, pasaulinės literatūros kaip raidos proceso dėsningumus. Vartojama lyginimų metodika, pagrįsta istorinio priežastingumo principu, literatūrinių konvencijų bendrumo suvokimu ir estetinių vertybių gradacija. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||