Kategorijos

Himnas

Himnas (gr. hýmnos – giesmė dievams) – poezijos žanras, iškilminga giesmė.

Žinomi senovės egiptiečių, asiriečių, babiloniečių, persų, graikų, žydų himnai. Tradiciją perėmė krikščionybė. Viduramžiais himnografijai vadovavo specialios mokyklos, himnų komponavimas įėjo į religinio išsilavinimo programą. Romantizmo laikais pradėta kurti pasaulietiniai, nuo XIX a. tautiniai ir valstybiniai himnai. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybiniu himnu paskelbta „Tautiška giesmė“.

Hegzametras

Hegzametras (gr. hexametron < hex – šeši + metron – matas) – antikinės eilėdaros šešių daktilinių pėdų eilutė. Jos paskutinė pėda dviskiemenė. Eilutes suskaido cezūros. Eilutės gali būti išdėstytos astrofiškai arba jungiamos į dvieiles strofas.

Hegzametru parašyti graikų (Homero) epai „Iliada“ ir „Odisėja“, bukolinė poezija, Vergilijaus „Eneida“, „Georgikos“, romėnų satyros, himnai, elegijos ir epigramos, Kristijono Donelaičio poema „Metai“.

Grifas

Grifas (gr. gríphos – mįslė) – tai artificiozinės literatūros forma, eilėraštis, kuriame iš eilės užuominomis kalbama apie užšifruoto žodžio raides, pvz., I apibūdinama kaip kolona, O – kaip saulė, C – kaip dylantis mėnulis ir pan.

Giesmynas

Giesmynas – religinių giesmių rinkinys, kuriame spausdinami giesmių tekstai su melodijomis arba be jų.

Giesmė

Giesmė:

1. Konfesinio pobūdžio eiliuotas kūrinys, bažnytinės liturgijos dalis, vienas iš bažnytinės literatūros žanrų. Dažniausiai skirtas vokaliniam atlikimui (solo, choro, pritariant instrumentais) bažnyčioje per pamaldas arba atliekant įvairias apeigas tiek bažnyčioje, tiek už jos.
2. Eiliuotas epinis kūrinys, poema arba jos dalis.

Fonika

Fonika (gr. phonikós – skambantis):

1. Estetiškai aktualizuotų eiliuotos kalbos garsų sistema.
2. Eilėtyros šaka, tyrinėjanti kalbos garsų artikuliacinių ypatybių (realizuotų fonemų) estetinę reikšmę. Fonika glaudžiausiai susijusi su kalbos prigimtimi. Kiekvienoje kalboje tos pačios fonemos turi skirtingas estetines galimybes, nes nevienoda yra garsinė tos pačios reikšmės žodžių sandara, jų etimologija, vartojimo kontekstai, ryšys su įvairiomis tautos gyvenimo ir kultūros sritimis.

Filosofinė lyrika

Filosofinė lyrika – tai lyrikos tipas, pagrįstas pasaulėžiūros problemomis, vadinamosiomis „amžinomis temomis“, mąstymo, įsimąstymo, apmąstymo kalbinėmis procedūromis, siekiančiomis apibendrinimo. Vadinama ir kitais terminais: idėjų lyrika, reflektyvinė lyrika, intelektualinė lyrika, minties lyrika, metafizinė lyrika.

Figūriniai tekstai

Figūriniai tekstai – tekstai, grafiškai išdėstyti taip, kad įgytų tam tikrus vizualiai suvokiamus pavidalus, primenančius realių ar simbolinių objektų (piramidės, obelisko, rombo, žvaigždės, kryžiaus, bažnyčios ir kt.) siluetus.

Farsas

Farsas – viduramžių komedijos tipas, satyrinio arba juokaujamo turinio nedidelės apimties drama ar vaidinimas, pagrįstas anekdotiška situacija, dinamišku veiksmu, su šaržuotais personažais, kuriems būdingi storžieviški pokštai, bravūriškos išdaigos.

Ezopo kalba

Ezopo kalba – perkeltinių prasmių stilistika, užšifruojanti priešingas esamam režimui idėjas metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis bei nutylėjimo pauzėmis, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą cenzūrai.

Estetika

Estetika (gr. αισθητική – „jutiminis“):

1. Filosofijos šaka, tirianti grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti;
2. Grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos, estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenimo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis: muziką, dailę, literatūrą, architektūrą, choreografiją ir kt.

Eponimikas

Eponimikas (gr. eponymos – pavadintas, įvardintas) – proginės panegirinės literatūros forma, paprastai epigramos pavidalo eilėraštis, kuriame aiškinamas ir šlovinamas konkrečia proga pagerbiamojo asmens vardas ar pavardė. Eponimikas tapatinamas su onomastiku.

Epitetas

Epitetas (gr. epítheton – priedėlis) – žodis, palyginimas, aprašantis asmenį ar daiktą, sustiprinantis plastinę ir emocinę vaizdo išraišką. Epitetai gali turėti įvairius reikšmės atspalvius. Dažniausiai reiškiami pažyminiais, būna būdvardžiai, daiktavardžiai, dalyviai, prieveiksmiai.

Epitafija

Epitafija (gr. ἐπιτάφιος ‘ant kapo’) – užrašas antkapyje ar specialioje lentoje, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį. Poezijoje epitafijos tapo savarankišku žanru. Epitafijos klasicizmo epochoje neretai būdavo panegirikų tipo arba satyrinės, kaip epigramos. Ne vienas žinomas poetas kūrė epitafijas, neretai – ir sau patiems.

Epigrama

Epigrama (gr. epígramma – įrašas) – tai trumpiausia poetinė forma, atsiradusi VII–VI a. pr. Kr. Graikijoje iš eiliuotų įrašų antkapiuose, pastatuose, induose. Epigrama yra dvinarės struktūros: pirmose eilutėse apibrėžiama objekto (įvykio, asmenybės, literatūros kūrinio) kontūrai, o paskutinės eilutės aštriu sąmojumi viską apverčia ir nuvertina.