->
Justinas Marcinkevičius (1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų valsčius – 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas.
Biografija
Gimė Motiejaus Marcinkevičiaus ir Ievos Kvainauskaitės šeimoje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą. 1942–1949 m. mokėsi Prienų gimnazijoje. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
1953–1957 m. žurnalo „Genys“ atsakingasis sekretorius. Nuo 1955 m. LSSR rašytojų sąjungos narys. 1957–1959 m. žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius. 1959–1960 m. Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1960–1965 m. pirmasis pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos MA tikrasis narys (nuo 1990 m.).
Kūrybos turinys ir stilius
Just. Marcinkevičius, kuris dalies lietuvių visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „Tautos poetas“, į literatūrą atėjo XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje. Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Anot kai kurių literatūrologų, Literatūrinės stilistikos požiūriu visa jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji iš jų artimesnė romantinei tradicijai, o antroji – modernumui ar net avangardui. Kita vertus, pats Just. Marcinkevičius 1981 m. išleistame „Dienoraštyje be datų“ modernizmo estetiką yra apibūdinęs kaip antinacionalinę, antipatriotinę ir antipoetinę.
Just. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, – ši aplinkybė lėmė, kad poeto kūrybos brandžiojo laikotarpio kūriniams itin būdingi metaforiškas kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai.
Pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos yra Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje, žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora.
Just. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija: “Mindaugas”, “Katedra”, “Mažvydas”, kurioje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė. Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija.
Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir mito plotmę. Just. Marcinkevičiaus kūriniuose daug Lietuvos kaimo gamtos – laukų, pievų, upių, ežerų jausmo. Viena esminių poeto kūrybos atramų buvo ir lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos, iš kurių jis perėmė ne tik daugelį poetinių įvaizdžių, bet ir melodingą intonaciją, deminutyvinių formų vartoseną. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Just. Marcinkevičiaus poetinė metaforika. 1974 m. parašytas eilėraštis “Laisvė” paskatino grupę “Antikvaras” sukurti dainą. Šis kūrinys tapo savotišku 1991 m. sausio 13-os himnu.
Bibliografija
Kraujas ir pelenai: herojinė poema. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
Duoną raikančios rankos: eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963.
Donelaitis: poema. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964.
Siena: poema. – Vilnius: Vaga, 1965.
Mediniai tiltai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
Liepsnojantis krūmas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.
Mindaugas: drama – poema. – Vilnius: Vaga, 1968.
Katedra: 10 giesmių drama. – Vilnius: Vaga, 1971.
Šešios poemos. – Vilnius: Vaga, 1973.
Mažvydas: giesmė. – Vilnius: Vaga, 1977.
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas: lyrika. – Vilnius: Vaga, 1978.
Pažinimo medis: poema. – Vilnius: Vaga, 1978.
Būk ir palaimink: lyrika. – Vilnius: Vaga, 1980.
Dienoraštis be datų. – Vilnius: Vaga, 1981.
Raštai. – Vilnius: Vaga, 1982-1983. 5 t.
Vienintelė žemė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.
Už gyvus ir mirusius: lyrika. – Vilnius: Vaga, 1988.
Lopšinė gimtinei ir motinai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.
Prie rugių ir prie ugnies: eilėraščiai. – Vilnius: Lituanus, 1992.
Eilėraščiai iš dienoraščio: poezija. – Kaunas: Spindulys, 1993.
Tekančios upės vienybė: eseistika. – Kaunas: Santara, 1994.
Tekančios upės vienybė: eseistika. 2-asis leidimas. – Kaunas: Santara, 1995.
Daukantas: draminė apysaka. – Kaunas: Santara, 1997.
Žingsnis. – Kaunas: Santara, 1998.
Dienoraštis be datų. 2-asis papildytas leidimas. – Vilnius: Vyturys, 1999.
Poezija. – Vilnius: Vaga, 2000. 2 t.
Devyni broliai: baladžių poema. – Kaunas: Santara, 2000.
Carmina minora: poema. – Vilnius: Tyto alba, 2000.
Pažinimo medis: poema. 2-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 2001.
Dienos drobulė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
Grybų karas: poema. – Vilnius: Alma littera, 2002.
Voro vestuvės: vaikų, tėvelių ir senelių pamėgta poemėlė. – Vilnius: Vaga, 2002.
Trilogija ir epilogas. Mindaugas. Mažvydas. Katedra. Daukantas: poetinės dramos ir draminė apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Poemos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Palikite komentarą