Lazdynų Pelėda – pseudonimas, kuriuo pasirašinėjo seserys rašytojos: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiuose – 1926 m. kovo 15 d. ten pat) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872 m. gegužės 15 d. Paragiuose – 1957 m. liepos 19 d. Kaune).
Biografija
Gimė nusigyvenusio bajoro Nikodemo Ivanausko šeimoje. Tėvas mažai domėjosi ūkio reikalais, rašė eilėraščius, prozos kūrinius, kuriuos spausdino lenkiškuose žurnaluose, studijavo dailę Miunchene, grįžęs namo daug tapė.
Sofija Pšibiliauskienė, bajorų duktė, išsilavinimą įgijo namuose. 1891 metais ištekėjo už nusigyvenusio dvarininko Rapolo Pšibiliausko, su kuriuo susilaukusi 2 vaikų, išsiskyrė. Nuo 1898 metų rašė „Varpe“ ir „Ūkininke“. 1903 m. su vaikais persikėlė į Vilnių, kur vertėsi atsitiktiniais darbais ir tęsė kūrybą. 1914 metais pradėjo dirbti Čiurlionio vardo paveikslų galerijoje, Kaune. 1926 metais susirgusi džiova mirė.
Marija Lastauskienė su tėvais gyveno iki 16 metų. Vėliau mokėsi siūti Šiauliuose ir po trejų metų išvyko pas tetą į Varšuvą. Prabėgus 9 metams išvyko į Peterburgą, kur 1903 m. ištekėjo už 10 m. jaunesnio baltarusio Vaclavo Lastovskio, su kuriuo susilaukusi 2 dukterų, išsiskyrė. Tarp 1905 ir 1907 m. pagyvenusi gimtinėje ir Rygoje, persikraustė į Vilnių, kur užsiėmė kūrybiniu darbu. Rašė lenkiškai, sesuo vertė į lietuvių kalbą ir skelbė Lazdynų pelėdos slapyvardžiu. Po sesers mirties ėmė rašyti lietuviškai ir skelbti savo pavarde. 1938 m. persikraustė į Kauną, kur ir mirė 1957 metais.
Seserų kūryba šalia Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) kūrybos yra bajoriškos dvaro kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje.
Palikite komentarą