->
Pranas Daunys (1900 m. rugsėjo 29 ar 16 d. Paneveržyje, Kuktiškių valsčius – 1962 m. liepos 13 d. Kaune) – rašytojas, pianistas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininkas.
Biografija
Mokėsi Kuktiškių mokykloje. 1919 m. birželio mėn. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Juo tapo kun. Pr. Turauskio paragintas. 1921 m. suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1923 m. sausio 6 d. kovose su baltalenkių partizanais ties Širvintomis netoliese sprogusi granata jį sunkiai sužeidžia į galvą ir netenka regėjimo.
Po sužeidimo apsigyveno Kaune įkurtame karo invalidų bendrabutyje. 1925–1926 m. mokėsi Rygos aklųjų institute. Grįžęs į Lietuvą, rūpinosi Lietuvos aklųjų suvažiavimo organizavimu, pats jame aktyviai dalyvavo. Pritaikė Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai. 1927 m. rugpjūčio 2-8 d. lankėsi Karaliaučiaus aklųjų institute, kuriame vyko Jungtinis II tarptautinis aklųjų ir XVII aklųjų mokytojų kongresas. Jo ataskaitomis buvo remiamasi sudarant Kauno aklųjų instituto mokymo programas: bendrojo lavinimo dalykų, muzikos, amatų mokymo. 1938 m. buvo vienas iš Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto įkūrėjų.
Viešuose koncertuose Kauno karo muziejuje bei Liaudies namuose akomponavo ir atlikinėjo Bethoveno, Ferenco Listo ir kitų klasikų muzikos kūrinius. Koncertavo su virtuozu Jaša Cheifecu.
1928 m. LR prezidento gegužės 15 d. aktu apdovanotas pirmos rūšies trečiojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. Kartu jis apdovanotas dviem – Lietuvos kariuomenės kūrėjų – savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės – medaliais. P. Daunys buvo pirmasis Lietuvos neregys, gavęs tokį aukštą valstybės apdovanojimą.
1944–1945 m. Kauno aklųjų įmonės direktorius. Nuo 1951 m. iki beveik pat gyvenimo pabaigos dirbo Kauno gamybiniame aklųjų mokymo kombinate darbininku namudininku. Gyveno skurdžiai. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Kūryba
1928–1940 m. žurnaluose „Mūsų aklieji“, „Aklųjų dalia“ ir kitoje Lietuvos periodikoje publikavo straipsnių apie akluosius bei kurčiuosius, kėlė pažangias jų organizuoto sąjūdžio idėjas. Išleido memuarus „Vargo keliais“ (1933 m.), novelių rinkinį „Ties likimo sostu“ (1937 m.), apysaką „Benius Vanagas“ (1940 m.).
Memuaruose atkūrė kovų su bermontininkais ir lenkais vaizdus, tikroviškais pasakojimais išaukštino gyvybės ir valios gyventi vertę. Jo apsakymus vienija permainingo likimo motyvas. Apysaka autobiografinė, vaizduoja piemenuko, pusbernio, nepriklausomybės kovų savanorio kelią į savo pašaukimą tarnauti tėvynei; herojus idealizuojamas, sukuriama gyvų dialogų, raiškių Lietuvos kaimo peizažų.
Palikite komentarą