Georgika (gr. geōrgikē – žemdirbystė) – antikinės poezijos žanras, epinis didaktinio pobūdžio kūrinys apie žemdirbių darbą, kaimo buitį, gamtą.
Žanro pradininkas – romėnų poetas Vergilijus, parašęs poetinį traktatą žemdirbiams „Georgikos“.
|
|||||
|
Eklogė (gr. eklogē – atranka) – literatūros žanras, epinių ir draminių elementų turintis eilėraštis apie laimingą kaimo žmonių gyvenimą gamtos prieglobstyje. Dažnai tapatinama su bukolika, kartais laikoma bukolikos porūšiu. Terminas atsirado Romoje, kur eklogėmis buvo vadinami pavieniai Vergilijaus „Bukolikų“ eilėraščiai. Kaip savarankiškas žanras egzistavo Renesanso laikais. Ekloges rašė Dantė, Frančeskas Petrarka, Džovanis Bokačas. Posmas (strofa) – pagrindinis eiliuotos kalbos vienetų – eilučių – derinys, pasižymintis intonacine vienove ir sistemiškai pasikartojantis kūrinyje. Eufonija (gr. euphōnia < eu – gerai + phōne – garsas) – kalbos skambesio darna. Priešingas eufonijai atitikmuo – kakafonija. Eufoniška kalba – patogi ištarti, be garsinių kliuvinių, šiurkščių sąskambių. Eufoniškame tekste labai svarbūs suderinti: garsų trumpumas ir ilgumas, priegaidė, tono aukštumas ir žemumas. Eufonija laikoma gero stiliaus požymiu. Ji ypač reikšminga poezijos kalboje. Cezūra (lot. caesura – perskėlimas) – pastovi pauzė tarp žodžių, nuolat pasikartojanti poezijos kūrinio eilutėse. Cezūra dažniausiai būna ilgose eilutėse ir dalija jas pusiau. Padeda intonuoti eilutę, individualizuoti jos skambesį. Po kirčiuoto (antikinėje eilėdaroje – po ilgo) skiemens einanti cezūra vadinama vyriškąja, po kirčiuoto ir vieno nekirčiuoto (antikinėje eilėdaroje – po trumpo) – moteriškąja, po kirčiuoto ir dviejų nekirčiuotų – daktiline. Aleksandrinas – silabinės eilėdaros metras, 12 arba 13 skiemenų eilutė su pastovia cezūra po 6 skiemens. Pavadinimas kilo iš tokiomis eilėmis sukurtos senovės prancūzų poemos apie Aleksandrą Makedonietį. Atitikmuo kitų tautų poezijoje yra silabinės eilėdaros trylikaskiemenis (su cezūra po 7 skiemens). Progiesmiai – A.Kalanavičiaus lyrikos žanras, lietuviškas, savas japonų haiku (trijų eilučių eilėraštis) variantas: akimirksnio įžvalga, akimirksnio atsivėrimas vienovėje. [Daugiau...] A.Ramono kūrybos rinktinėje, pavadintoje “Ramybės kalva” pateikiama esė, novelės, apysaka “Mikelis”, pamąstymai apie kūrybą. B.Radzevičiaus romane “Priešaušrio vieškeliai” atkuriamas vienas sunkiausių Lietuvos kaimo gyvenimo laikotarpių – pokario metai. Autorius parodo panašius ir kartu labai skirtingus likimus žmonių, stovinčių ant naujo gyvenimo slenksčio, atskleidžia jų rūpesčius ir lūkesčius. [Daugiau...] Svarbiausiu savo kūriniu, romanu “Kryžiai”, V.Ramonas stumtelėjo lietuvių prozą į naują kokybinę pakopą. Tai antrasis V.Ramono romanas, laimėjęs BALF’o premiją, išleistas Vokietijoje 1947m. [Daugiau...] Psichologinis romanas “Miškais ateina ruduo” (1957) – M.Katiliškio meniškiausias kūrinys. Romano ašis – lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. M.Katiliškis pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą. Romane kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. [Daugiau...] Vienintelis A.Škėmos romanas “Balta drobulė” (1958) sukėlė gyvas literatūrines diskusijas. Dauguma literatūros vertintojų “Baltą drobulę” laikė įdomiu literatūriniu eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Romanas vaizduoja poeto Antano Garšvos kelią į išprotėjimą. Autorius atskleidžia Garšvos charakterį ir jo tragiškus išgyvenimus. [Daugiau...] “Artumas” tai gamtos lyrikos sutelktinė. Gamta J.Degutytei, kaip ir S.Nėriai, ne tik pagrindinis vaizdų šaltinis, bet ir amžinoji būtis, kurios ribų negalima įžvelgti, ir didysis grožis, kurį menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Kartu tai saugotinas gyvybės šaltinis, kurį techniškoji civilizacija grasina sunaikinti. [Daugiau...] P.Širvys sukūrė palyginti nedaug eilėraščių, bet jie žinomi ir mėgstami įvairaus amžiaus žmonių, deklamuojami ir dainuojami. Jo eilėraščiai autobiografiniai. P.Širvio eilėraštis-daina tiesiog išreiškia tai, ką poetas išgyvena. Daina auga iš ilgesio, ji yra didžiausia dvasinė vertybė, kaip ir meilė, draugystė. Grįžulas – H.Nagio poezijos rinktinė, sudaryta paties autoriaus iš emigracijoje išleistų rinkinių. Didesnių poezijos skirsnių pavadinimuose į akis krinta brolio akcentas. Pati bendriausia broliškumo prasmė sako, kad žmonės yra broliai ir seserys. H.Nagio poezijoje broliai yra tie, su kuriais eilėraštis kalbasi. Broliškumo įvaizdžiai veda į kitus motyvus: ilgesį, praradimą, tautą, mirtį, namus, gyvenimo prasmės ieškojimą. Eilėraščiuose poetinė tikrovė iškyla iš konkrečių detalių, jas permainydama ir įprasmindama. |
|
||||
|
© 2012 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
|||||
Paskutiniai komentarai