Kategorijos

Haiku

Haiku – tai trumpiausia japonų poezijos forma, trijų eilučių, septyniolikos skiemenų visiškai išbaigtas eilėraštis. Taip haiku apibūdina dauguma literatūros šaltinių. Tačiau joks žinynas neaiškina, kad dabar haiku jau tapo tarptautine poezijos forma, tiesa, kilusia iš Japonijos, bet nesilaikančia minėtų tradicinių skiemenų taisyklės.

Hegzametras

Hegzametras (gr. hexametron < hex – šeši + metron – matas) – antikinės eilėdaros šešių daktilinių pėdų eilutė. Jos paskutinė pėda dviskiemenė. Eilutes suskaido cezūros. Eilutės gali būti išdėstytos astrofiškai arba jungiamos į dvieiles strofas.

Hegzametru parašyti graikų (Homero) epai „Iliada“ ir „Odisėja“, bukolinė poezija, Vergilijaus „Eneida“, „Georgikos“, romėnų satyros, himnai, elegijos ir epigramos, Kristijono Donelaičio poema „Metai“.

Himnas

Himnas (gr. hýmnos – giesmė dievams) – poezijos žanras, iškilminga giesmė.

Žinomi senovės egiptiečių, asiriečių, babiloniečių, persų, graikų, žydų himnai. Tradiciją perėmė krikščionybė. Viduramžiais himnografijai vadovavo specialios mokyklos, himnų komponavimas įėjo į religinio išsilavinimo programą. Romantizmo laikais pradėta kurti pasaulietiniai, nuo XIX a. tautiniai ir valstybiniai himnai. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybiniu himnu paskelbta „Tautiška giesmė“.

Hiperbolė

Hiperbolė (gr. hyperbole – padidinimas) – vaizduojamojo objekto savybių padidinimas, perdėjimas siekiant kažką akcentuoti, pajuokti, paauklėti, sugėdinti ir pan.

Humoreska

Humoreska – literatūros žanras, kuriam priskiriami trumpi komiški kūriniai, paprastai parašyti proza.

Genetiškai humoreska siejama su komiškais folkloriniais pasakojimais (anekdotais), kitais Europos literatūrose nuo Antikos laikų plitusiais komiškais kūriniais (facecijomis, fablio, švankais). Būdinga glausta, kryptinga kompozicija, įvairios humoristinio satyrinio vaizdavimo priemonės (ironija, parodija, pašaipa, kalambūrai, šaržas, komiškos hiperbolės, paradoksai ir pan.). Turi epikos elementų (pasakojimas, fabula, veikėjai, atsitikimas), artima anekdotui ir komiškai novelei, bet kartais šiuo terminu vadinami ir eiliuoti humoristiniai tekstai. Nuo satyrinės prozos humoreską skiria autoriaus nuostata vaizduojamo reiškinio atžvilgiu: čia vertinimas yra švelnesnis, keliantis veikiau linksmą, o ne piktą juoką.