Archaizacija – tai archaizmų vartojimas kalboje, literatūros kūrinyje, siekiant sudaryti istorinio laikotarpio įspūdį, kalbėti pakiliu stiliumi, charakterizuoti personažą, sukurti komišką efektą.
|
||||||
|
Aprašymas – tai pasakojimo forma: asmenų, daiktų, gamtos, interjero arba aplinkos vaizdavimas. Aprašymo, kaip meninės vaizdavimo priemonės, reikšmė priklauso nuo kūrinio žanro, epochos, autoriaus tikslų, tačiau labiausiai jis buvo išplėtotas realistinėje prozoje (apysakoje, romane), reikalavusioje iš autoriaus tiksliai atskleisti tiek herojaus charakterį, tiek socialinę aplinką, kurioje jis gyvena. Apoteozė (gr. apothéōsis – sudievinimas): 1. Iškilmingas asmens ar įvykio išaukštinimas. Terminas atsirado senojoje Graikijoje ir iš pradžių reiškė protėvių ar herojų sudievinimą, perėjusį į religines apeigas. Apologija (gr. apología – gynimosi kalba) – poleminis ir dažnai autobiografinis literatūros kūrinys, kuriuo jo autorius gina kokias nors pažiūras, tikėjimą ar literatūros kūrinį.
Anapestas (gr. apápaistos – atloštas, atgręžtas): 1. Antikinės eilėdaros triskiemenė keturių morų pėda, kurios du pirmi skiemenys trumpi, o trečias ilgas (IIA). Anagrama (gr. ana – per + gramma – raidė; gr. anagraphein = perrašyti) – žodžio raidžių ar skiemenų sukeitimas, kai yra sudaromas kitas žodis arba prasminga frazė. Anksčiau anagramos buvo kuriamos įvairių žodžio raidžių variacijų pagalba, dabar IT pagalba yra sukurti specialūs raidžių generatoriai, ir iš jų galimų sudaryti prasmingus žodžius. Anafora (gr. anaphorá – žodžio kartojimas) – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pradžioje. Anachronizmas (gr. anachronismós – anachronizmas) – klaidingas arba sąlygiškas vienos epochos įvykių, bruožų pritaikymas kalbant apie kitą. Anachronizmu taip pat vadinamas žodžio ar posakio vartojimas nesilaikant leksinių, frazeologinių ir kt. kalbos normų, būdingų konkrečiai epochai. Amfibrachis (gr. amphíbrachys – abipus trumpas): 1. Antikinės eilėdaros triskiemenė keturių morų pėda, kurios pirmas ir trečias skiemuo trumpas, o antras ilgas (IAI). Aliuzija – tai užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį. Aliuzijomis kuriamas intertekstualus asociacijų tinklas, naujos teksto prasmės, rašytojai jomis išsako savo santykį su tradicija, kviečia skaitytoją atpažinti pasiūlytą užuominą. Alfabetikas (lot. alphabetum – abėcėlė, alfabetas) – tai akrosticho rūšis, eiliuotas kūrinys, kurio eilutės (kartais strofos) prasideda iš eilės visomis abėcėlės raidėmis. Lietuvos kitakalbėje literatūroje aptinkamas labai retai. Akroteleutas (gr. ákros – kraštinis, teleutaíos – paskutinis, baigiamasis) – tai akrosticho rūšis, kai „paslėptąjį“ žodį ar žodžių junginį (arba du skirtingus žodžius ar junginius) sudaro pirmosios ir paskutiniosios teksto eilučių raidės. Kartais pirmąjį reikia skaityti iš viršaus į apačią, o antrąjį – iš apačios į viršų. Ši artificiozinės literatūros forma Lietuvoje buvo labai populiari XVII a. II p. – XVIII a., kai klasikiniai akrostichai buvo laikomi pernelyg paprastais. Akromesostichas (gr. ákros – kraštinis, mésos – vidurinis, stíchos – eilutė) – tai akrosticho rūšis, kai viduriniosios visų eilučių raidės, skaitomos iš viršaus į apačią, sudaro tą patį žodį ar žodžio junginį, kuris įrašytas ir viduriniojoje teksto eilutėje įprasta tvarka – iš kairės į dešinę; vizualiai akromesostichas turi kryžiaus pavidalą. Lietuvos kitakalbėje senojoje literatūroje pasitaiko gana retai. Metafora – leksinio stiliaus figūra, tropas, kai, remiantis daiktų panašumu, vieno daikto vardas, savybės priskiriamos kitam.
Tropas – perkeltine reikšme vartojamas žodis arba posakis, pagrįstas daiktų ar reiškinių gretinimu. Tropai ryškina gretinamų daiktų, reiškinių santykius, atskleidžia naujas jų savybes. Tropai nėra griežtai suklasifikuoti. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||