Kategorijos

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) – lietuvių grožinės prozos pradininkas, Žemaičių vyskupas (1849-1875 m.). M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Biografija

M. Valančius gimė Nasrėnų kaime (dabar Kretingos raj.), turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje.

Dar prieš 1863 m. sukilimą jis steigė parapijines mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai, kovojo prieš girtavimą, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu ir platinimu liaudyje. 1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Vyskupijos centras 1864 m. perkeltas į Kauną, čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija.

M. Valančius rinko ir leido lietuvių tautosaką. Caro valdžiai uždraudus spaudą lotyniškais spaudmenimis, jis suorganizavo slaptą lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje. Jį palaikė ir kiti dvasininkai.

Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.

Blaivybė

Motiejus Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Judėjimo pradžia laikomi 1858 m., kai M. Valančius lankydamasis Kupiškyje paragino užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti.

Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. Girtavimas XIX a. buvo rimta problema, nes bajorai iš grūdų ir bulvių pertekliaus pagamintą degtinę stengėsi bet kokiais būdais parduoti, girdė savo valstiečius. Iš girtuokliavimo uždarbiavo ir karčemų savininkai. Girtavimas buvo itin paplitęs ir skaudžiai veikė ūkį. Todėl M. Valančiaus propaguojama blaivybė buvo sutikta su dideliu valstiečių džiaugsmu.

Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos visus šešerius egzistavimo metus, o 1864 m. jas uždraudė M. Muravjovas. Dideli blaivybės draugijų priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš degtinės. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius. Kita kliūtis draugijoms organizuoti – Carinės Rusijos įstatymai, draudę steigti bet kokias draugijas ar brolijas be atskiro leidimo. Blaivybę tiek metų gelbėjo tai, kad idėjai pritarė pats caras. Vis dėlto kunigai buvo nuolat persekiojami ir skundžiami, kad taiko fizines bausmes girtaujantiems – dauguma skundų buvo melagingi arba kalti būdavo patys valstiečiai, ne kunigai. Draudžiama buvo surašinėti žmones į blaivybės knygas, juos prisaikdinti.

Blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones negerti, bet juos suvienijo, padėjo pamatus tautinei savimonei ugdyti.

Kūriniai

„Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.)
„Patarlės žemaičių“ (1867 m.)
„Palangos Juzė“ (1869 m.)

Keliolika religinės paskirties knygų.



Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>