Kategorijos

Ritmika

Ritmika (gr. rhythmós – laikas, derinys, tvarka, sudėtis) – tai ritmo ypatybių visuma.

Ritmas

Ritmas (gr. rhythmós – laikas, derinys, tvarka, sudėtis) – kurio nors proceso nutrūkstamumas ir tęsiamumas, proceso dalių kartojimasis.

Kalbos ritmą sudaro žodžių, sintagmų, frazių, sakinių, periodų kartojimasis. Pasikartojantys kalbos vienetai vadinami ritmo vienetais. Kada kalbos ritmo vienetai kartojasi stichiškai, be aiškios tvarkos, toks ritmas vadinamas nemetrišku (dismetrišku) ritmu. Nemetriškas ritmas būdingas prozos kalbai. Kada kalbos ritmo vienetai kartojasi pagal kokį nors principą (metrą), toks ritmas vadinamas metrišku ritmu. Metriškas ritmas būdingas eiliuotai kalbai.

Rimas

Rimas (gr. rhythmós – laikas, derinys, tvarka, sudėtis):

1. Kalbos garsų sąskambis. Toks rimas pasitaiko prozoje, pasakojamojoje ir smulkiojoje tautosakoje (mįslėse, priežodžiuose, patarlėse), posakiuose bei frazeologizmuose. Pvz.: Gėda – ne dūmai, akių neišėda. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Kaip moku, taip šoku. Liežuvio sauso niekas neklauso. Kieno galia, to ir valia.

2. Eiliuotos kalbos garsų sąskambis, turintis metrinę reikšmę. Toks rimas kūrinio metrinėje sandaroje turi nuolatinę poziciją. Jis gali sieti eilučių pradžią (inicialinis rimas), vidurį (medialinis, arba vidinis, rimas) arba pabaigą (finalinis, arba kadencinis, galūninis, rimas).

Rezistencijos literatūra

Rezistencijos literatūra prasidėjo XVIII a. pab. ir XIX a. sukilėlių dainomis ir pasakojimais, pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41) reiškėsi atėjūnus išjuokiančiomis eilėmis, anekdotais, atsišaukimais. Ragino išlaikyti tautinį orumą, nevykdyti bolševikų įstatymų, buvo paskelbta satyrinių kūrinėlių, išjuokiančių Stalino „saulę“, Hitlerio „naują Europą“, raudonuosius ir ruduosius okupantus.

Retorika

Retorika (graik. ρητωρ, rhêtôr, oratorius) – vienas iš trijų pirmųjų laisvųjų menų (šalia dialektikos ir gramatikos) Vakarų kultūroje. Senovėje ir Viduramžiais tiek retorika, tiek dialektika buvo suprantamos kaip siekis būti įtikinamu. Šiais laikais retorika suprantama kaip įtikinėjimo žodžiu menas, kai kalboje argumentai sudėliojami iš anksto suplanuota dialektine tvarka.

Religinė poezija

Religinė poezija – tai poetinė antgamties slėpinių įžvalga. Antgamties motyvų (tarp jų krikščioniškų, ypač XVI–XVIII a.) esama lietuvių liaudies dainose. Lietuvių raštija prasidėjo su krikščionybės Dievo vardu. Esama literatūriškai vertingų religinių giesmių, himnų, psalmių vertimų protestantų ir katalikų giesmynuose.

Rebusas

Rebusas (lot. de rebus – iš daiktų) – tai tam tikras galvosūkis, kai grafiniais simboliais, sutartiniais ženklais ir piešinėliais, kuriuos kartais jungia viena raidė ar skiemuo, užšifruojamas koks nors žodis, posakis ar aforizmas.

Rauda

Rauda – apeiginės tautosakos žanras, kuriame reiškiamas sielvartas netekus artimo žmogaus ar kuriuo kitu tragišku, skausmingu gyvenimo momentu (per laidotuves, vestuves, ėmimą į rekrutus, sudegus namams). Raudas paprastai atlieka moterys.

Raudos žinomos nuo seniausių laikų daugelyje tautų. Jų yra „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, „Beovulfe“, „Vedose“, senoviniuose Artimųjų Rytų religiniuose tekstuose, Senajame Testamente. Skirtingų tautų raudos yra nevienodų formų – nuo primityvių šūksnių iki sudėtingo siužeto poemų. Jose paprastai gausu sušukimų, klausimų, pakartojimų, joms būdingas rečitatyvinis kalbėjimas, dažnai su perėjimais į kukčiojimą.

Publicistika

Publicistika (lot. publicus – viešas) – tai literatūros ir žurnalistikos (plačiąja prasme – raštijos ir žiniasklaidos) rūšis, aprėpianti aktualios politinės, socialinės, kultūrinės tematikos kūrinius.

Pseudonimas

Pseudonimas (gr. pseudes – melagingas, neteisingas + ónyma – vardas) – tai slapyvardis, netikras, išgalvotas asmenvardis, vartojamas vietoj tikrosios pavardės.

Anoniminiai, pseudonimais ir kriptonimais pasirašyti grožiniai, publicistiniai kūriniai – nuolatinis spaudos reiškinys. Autorystė slepiama dėl politinių, konfesinių, etinių, įvairių subjektyvių motyvų. Pseudonimai kartais virsta literatūrinėmis pavardėmis ir vartojami vietoj tikrosios pavardės (Maironis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris) arba kartu su pavarde (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vincas Mykolaitis-Putinas).

Psalmė

Psalmė (gr. psalmós – giesmė) – religinė hebrajų giesmė, poezijos žanras. Psalmių poetika ir metrika pagrįsta sintaksiniais paralelizmais; atlikimo būdas – rečitatyvinis giedojimas.

Didžioji dalis psalmių užrašyta Psalmyne, vienoje iš Biblijos dalių. Psalmyną sudaro 150 psalmių, iš kurių 73 tradiciškai priskiriamos Izraelio karaliui Dovydui. Biblijoje yra įvairaus turinio psalmių – Dievo šlovės, padėkos, skundo, atgailos, meldimo, gedulo, pranašysčių. Nemažai psalmių buvo giedamos per pamaldas šventykloje, kitos – Izraelio tautos tremties laikais. Dalis psalmių išreiškia Izraelio tautos tikėjimą, kitos – labai individualios ir asmeniškos.

Protėjas

Protėjas (gr. Prōteus – graikų mitologijoje – aiškiaregys jūros senis, sugebėjęs bet kuo pasiversti) – tai literatūros forma, kūrinys (paprastai viena hegzametro eilutė), kurio visus žodžius galima kaitalioti vietomis, nesuardant metrinės struktūros.

Proletarinė literatūra

Proletarinė literatūra – socialistinėmis idėjomis pagrįsta ir klasinę proletariato sąmonę išreiškianti literatūra. Lietuvių proletarinė literatūra skelbė komunistų partijos idėjas, vaizdavo revoliucinę kovą, ragino nuversti kapitalistinę santvarką Lietuvoje. Ji buvo atitrūkusi nuo bendro lietuvių literatūros raidos proceso, priešiška joje skelbtoms tautinėms ir etinėms idėjoms, be retų išimčių schemiška, menkos meninės vertės.

Potekstė

Potekstė – nuvokiama literatūros kūrinio teksto arba šnekamosios kalbos prasmė, kuri papildo ir praplečia tiesioginę reikšmę, neretai jai prieštarauja. Teatre (dažnai ir šnekamojoje kalboje) potekstė perteikiama gestais, mimika, intonacijų kaita, pauzėmis, mizanscenų pobūdžiu.

Pornografinė literatūra

Pornografinė literatūra (gr. pórnē– kekšė + gráphein – rašyti) – tai literatūros rūšis, kuriama kaip erotinių instinktų dirgiklis.

Pornografinės literatūros turinys bei ribos keičiasi kartu su visuomenės moralinėmis normomis. XVIII a. pornografine literatūra buvo vadinami literatūriniai tekstai, vaizduojantys prostitučių gyvenimą. S. Freudo teorija ir „seksualinė revoliucija“ panaikino daugelį moralinių tabu, kuriais buvo paženklinta sekso sfera kultūroje. XX a. išplėtota masinė pornografinės literatūros subkultūra – specialūs filmai, striptizas, iliustruoti žurnalai homoseksualistams ir lesbietėms.



Puslapis 3 iš 1612345678910...Paskutinis »