Pėdsakai – kultūros, literatūros ir visuomenės žurnalas, leistas 1946–1947 metais Fuldoje (Vokietija). Redagavo Stasius Būdavas. Išėjo 3 numeriai.
|
||||||
|
Lietuvių literatūros klasiko, vieno pačių iškiliausių poetų B.Brazdžionio kūrybos rinktinėjė Per pasaulį keliauja žmogus pateikiami geriausieji, charakteringiausieji autoriui turinio ar formos atžvilgiu Nepriklausomoje Lietuvoje parašyti eilėraščiai. Šie eilėraščiai atliko tokį pat nacionalinio pasipriešinimo vaidmenį, koks XIXa. pabaigoje – XXa. pradžioje buvo atitekęs Maironio “Pavasario balsams”. Nepaisant draudimų, B.Brazdžionio kūryba buvo skaitoma ir mėgiama. [Daugiau…] Pergalė – Lietuvos rašytojų sąjungos mėnesinis literatūros, meno, kritikos ir publicistikos žurnalas, leistas 1942-1990 m. Ėjo Balachnoje (Nižnij Novgorodo sritis) kaip Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ literatūrinis priedas; išėjo 2 numeriai. 1943-1944 m. – LTSR rašytojų sąjungos almanachas; išėjo 2 knygos. Nuo 1945 m. buvo leidžiamas Vilniuje. Nuo 1991 m. vietoje „Pergalės“ leidžiamas žurnalas „Metai“. Skelbė grožinės literatūros kūrinius, literatūros, dailės, muzikos, teatro kritikos, publicistikos straipsnius, spausdino dailės kūrinių reprodukcijas, kultūrinio gyvenimo kroniką. Perifrazė (gr. períphrasis – kalbėjimas užuolanka) – aprašomasis tiesioginio, tikrojo pavadinimo nusakymas, pvz.: būrų dainius (Kristijonas Donelaitis), Lietuvos upių tėvas (Nemunas).
Personifikacija arba įasmeninimas (lot. persona – asmuo + facio – darau) – metaforos rūšis – daiktų, gyvosios arba negyvosios gamtos reiškinių, abstrakčių sąvokų sudvasinimas, sužmoginimas. Piramidė – figūrinis tekstas, grafiškai išdėstytas piramidės pavidalu, laikytinas elogijo rūšimi. Humanistinėje Europos kultūroje piramidė buvo populiarus nemirtingumo, amžino atminimo simbolis, tad ir literatūrinės piramidės paprastai buvo kuriamos pažymėti nuveiktiems reikšmingiems darbams, svarbiems žmogaus gyvenimo tarpsniams arba kaip epitafijų analogai. Pjesė – draminis literatūros kūrinys, paprastai klasikinio stiliaus, sukurtas pastatyti teatre. Pjesės tekstas būna užrašytas kaip veikėjų dialogai ar monologai, jis skirtas vaidinti, o ne skaityti. Pjesės gali būti skaitomos kaip paprastas grožinis kūrinys, bet jos skaitomos sunkiau už normalų grožinės literatūros tekstą. Pjūvis – literatūros žurnalas, leistas 1929–1930 metais Kaune. Pasirodė 3 numeriai. Redaktorius ir leidėjas Petras Juodelis. Pjūvyje buvo formuluojama literatūros raidos estetinė perspektyva, literatūros istorijoje įvardyta kaip 3–4-ojo dešimtmečio neoromantizmo vėlyvoji banga. Plagiatas (lot. plagiatus – apiplėšimas, svetimo pasisavinimas) – svetimo kūrinio, jo motyvų, atskirų skyrių ar pastraipų pasisavinimas ir platinimas savo vardu. V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. “Po ūkanotu nežinios dangum” – tai pilnas V.Mačernio kūrybos rinkinys. Pateikiami visi poeto eiliuoti tekstai, taip pat eilėraščiai neskelbti atskiruose rinkiniuose, visi jo prozos, kritikos kūriniai, poetiniai vertimai, dienoraščio įrašai, taip pat visi žinomi laiškai. [Daugiau…] Poema (gr. poíēma – darbas, kūrinys, poema) – tai poezijos žanras – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys, pagrįstas vienos idėjos sutelkta pergyvenimų grandine. Poema neturi vieningos klasifikacijos: pagal turinį gali būti didaktinė, filosofinė, pagal artimumą atskiroms literatūros rūšims bei žanrams – epinė, lyrinė, draminė, humoristinė, satyrinė, epigraminė, baladinė, folklorinė, publicistinė, pagal priklausomybę literatūros srovėms – romantinė, realistinė, simbolistinė. Dominavusi klasicizmo epochoje kaip svarbiausias žanras, XIX a. vid. neteko savarankiškos raidos, ėmė priklausyti savo struktūra nuo bendrųjų literatūros srovių, poezijos motyvų ir stiliaus. Poetinė drama – tai draminio veiksmo veikalas, jungiantis poetinės kalbos stilistiką su teatrine forma, neretai skiriamas tik skaitymui. Poezija – grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas. Poezijos kūriniai – eilės. Jos kuriamos pasitelkiant įvairias stilistines kalbos priemones (metaforos, simbolika, ironija, palyginimai ir kt.), kalbos skambesį (asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas), išreiškiant jausmus bei išgyvenimus. Šios priemonės išplečia ar pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; dažnai tas pats poezijos kūrinys gali būti interpretuojamas keliais skirtingais būdais. Poezijos pavasaris – nuo 1965 metų kasmet vykstantis tarptautinis poezijos festivalis, kurį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Jame savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai.
Poliptotas (gr. polýptōton – kas sudėtas iš daugelio linksnių) – tai retorikos terminas, reiškiantis figūrą, pagrįstą to paties žodžio kartojimu tekste įvairiomis gramatinėmis formomis. |
||||||
|
© 2024 Literatura.lt - lietuvių literatūros enciklopedija, lietuvių rašytojai, kūriniai, literatūra. |
||||||